Pavasaris

Audros nėra ir nėra vėjo...
Ko plaikstos šakos pakelėj?
Ant lauko dideliu pulku nusėdo
Perlėkę paukščiai iš toli...

Žiemkenčiai želmenį bujoja,
Keliai išbrinkę nuo drėgmės
Ir rausvos seno karklo šluotos
Neleidžia jiems ilgai tylėt...

Aplinkui alasas spalvingas,
Sodrus vingiavimas garsų
Ir pasižvalgymai į šonus...
Lyg suktų magnetas ratu...

Lik žemės reveransai, sparno mostas...
Kilimas nutupimas ant balos...
Lyg būtum gavęs žemiau juostos
Nuo savo motinos – gamtos...

Toks it iš niekur sujudimas,
Iš niekur antplūdis jėgų –
Šokstu į stovinčius guminius
Ir prie ištvinusių griovių...

Audros nėra ir nėra vėjo...
Iš kur tas polėkis širdies?..