Paukštis žmoguje

Paskutinį kart kai stovėjau ant palangės atbrailos, tikėjau, kad pradėsiu skristi nušokusi žemyn. Verta paminėti, kad man tada buvo penkeri. Dabar man jau,, keliais šimtais“ metų daugiau, skaičiuoti jų jau neapsimoka. Nuo to, ar tai tavo pirma, trisdešimta ar tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt aštunta diena, iš esmės niekas nesikeičia. Pabundi, susiruoši, keliauji į darbą, arba sėdi ant sukniubusios sofos kartu su šalia esančiom žaliom pagalvėlėm.
Tada nei darbo, nei sofos su pagalvėlėm neturėjau, bet kažkas širdy krebždėjo ir mane drąsino šokti žemyn. Puikiai prisimenu tą rytą: ūkanotas, tamsus dangaus skliautas, šalia stūksančių medžių tylūs šnabždesiai ir... ir mano katytė. Margaspalvė žaliaakė ritmingai kniaukianti mano pašonėj. Ji smalsiai stebėjo mane, atrodo lyg svetimas žmogus vertų mano sielą savo žvilgsniu. Manau tada įgavau sąmonę. Katytė striktelėjo aukštyn ant palangės. Ji pradėjo trintis šalia mano kojų, murkė.
Medžiai pradėjo ošti smarkiau ir tylūs šnabždesiai virto klaikiais sielvarto šauksmais, man pasišiaušė oda. Buvau bepasilenkianti priglausti katytę, kai ji...
Ji neišskrido. Tai buvo kvailo ryto melas.
Tądien nevalgiau, niekaip negalėjau išmesti iš galvos to vaizdo.
Šįryt, prisiminusi jį, atrodo vėlei negalėsiu jo pamiršti.
Bet vis kirba mintis, gal šiandien ta diena, kai skristi pavyks?