Saulės. Spindulys.

Už tai, kad nueitas ilgas jau kelias -
pakelkim taures,
nusimes greit gyvenimo siluetas
šešėlius tamsius -
tai už mūsų gyvenimus!
Pasakai.
Aš kvėpuoju.

Keturias dešimtis metų
pasiklok sau šilko patalus
ir mylėk save.
Iš visos širdies.
Sako man promočiutė.
Iš paveikslo.
Klausau jos prie širdies skilvelio prigludus.
Kai vyksta karas -
padėk, kuo gali -
šnibžda ji man.
Aš klausau.
Klausau.

Klausau.
Kol galiu girdėti muziką, maldas
ir savo neapnuodytas mintis,
kol skiriu nuodus nuo vandens -
viską ištvers (im).
Pasauly šitam.

Kitam,
tame už įrėminto portreto nugarėlės -
žvelgia ji į mane
ir įkvepia dar stiprybės.

Dar.
Ir dar.

Ar tu girdi, kaip tavo širdies muzika
veda tave -
atsiliepti, padėti, pasakyti labas,
kalbėti kalba,
kurios vaikystėje išsižadėjai,
o dabar ja tari žodžius,
kurie gydo.

Ne kalba, ne kilmė,
ne tavo kraujas - tavo ginklas.
Tavo ginklas - tavo sąmonė,
tu ir jie.
Kai skirtumo nebėra.
Nes tos pačios ašaros byra
iš vis skirtingų veidų,
gimusių skirtingose vietose
šio mažo pasaulio.

Kai tu -
paimi ranką nepažįstamo tau žmogaus,
priglaudi prie lūpų,
pridedi prie širdies
ir pažadi -
saugoti,
net kalbant skirtingomis kalbomis -
šią kiekvienas supranta,
net tamsiausioj nakty ją suranda
ir pažįsta.

Be žiburių,
be šviesos,
juodą naktį.

Pamato saulėtekį,
už skliaustelio,
kur glaudžiasi skruostai,
kur saugu.

Saugo kai,
gina kai.
Net be žodžių.

Supranta.
Ranką rankoj suranda.

Pasilieka.
Be žodžių.
Šypsos promočiutė paveiksle.
Pasaulis pasveiks,
kai tu šitaip laikysi už rankos.
Paduosi vandens.
Pakelsi taures -
už laisvę, taiką,
prigimtinę teisę gyventi.
Rasti prasmę,
net tamsiausioj nakty -
pastebėti saulės spindulio kruopelytę,
kai švyti.

Ir pranašauja rytą.
Tu pamatysi -
sako ji man.

Ir aš patikiu.

Patikiu.
Kad pateka jau.
Ten už horizonto.
Net jei dar nematyti -
jau švyti.


2022 04 22 Bath time. Loftas. Beklausant J. S. ir J. J. “Ar įsileisi”. 58 karo Ukrainoje diena.