Rašyk
Eilės (77020)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10776)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- 10: 30 televizorius off, aišku, Arnai? - tarpduryje stovi Aistė.
- Aišku, - ištraukiu akis iš „Ledo žmogaus“ puslapio.
- Aš kaip visada, važiuoju į miestelį. Pasižiūrėsiu rūbų. Dar šen ir ten. Nori kartu?
- Kad nelabai. Nupaveiksluok treninginių kelnių, jei rasi, prašau.
- Nerasiu, - nubilda laiptais žemyn.

Užverčiu knygą. Puoduke tik kavos tirščiai. Šeštadienio rytas baigėsi. Nusileidžiu į svetainę, kur prie televizoriaus sėdi Alisa ir Atėnė. Alisa prie stalo piešia. Einu prie TV ir ištraukiu laidą iš razetės. Pasigirsta protestas, bet greit išsikvepia.

- Čia guli pelytė. Ji guli ant torto ir daro torto angelą, - paaiškina Alisa, kai paklausiu, ką čia piešia?

Šiandien yra Atėnės gimtadienis, todėl megaitės gavo po medžiaginę pelytę iš kartoninių dėžučių, kuriose buvo jų lovytės.
Staiga sumetu, kad dabar yra sulos sezonas ir tėvas turi leisti sulą! Reikia būtinai parodyt tai dukroms. Bus kokybiškas sūnaus ir tėvo, senelio ir anūkių laikas. Sąlytis su gamta! Žingsniuoju virtuvėn ir be įžangų klausiu tėvo, kaip sulos reikalai šį pavasarį?

- Nieko neleidžiu šiemet. Bėga dešimt litrų per dieną. Niekas negeria, surūgsta tik. Neskanu, - niurzgia tėvas.
- Tai važiuojam leist! Parodysi anūkėm, kokių keistų dalykų būna!
- Nieko aš neleisiu. Paskambinsiu Viliui. Jis turi. Pas jį auga klevas.

Nueina prie savo staliuko ir pasiima telefoną. Baksnoja ekraną, tada laiko prie ausies.

- Sveikas, Viliau! Dar turi sulos? Vaikai atvažiavo. Nori paragaut. Turi. Gerai, atvažiuoju.

Apsirengiam. Šokam visi lauk. Lauke vėjuota, sausa ir dulkėta. Pradarau tėvo Škoda dureles. Vaikai sulipa ant galinės sėdynės. Alisa segasi saugos diržą. Atėnę prisegu. Saugos diržas be kėdutės rėžiasi į Atėnės kaklą. Bet ne per stipriai. Pasiruošę.
Apibėgu Škoda ir sėdu keleivio pusėn, šalia tėvo. Pajudam.
Rasų, Ryšininkų, Pandėlio gatvėmis išriedam  ir sukam į kelią, kurį lydi Topolių, Daržų ir galiausiai Vilties gatvės. Vilties gatvė man yra ypatinga - ten leidau vaikystę. Raudonų plytų Vilties gatvės 14-tam name. Kaip tik jį privažiavę, pasukam dešinėn ir leidžiamės į vakarus. Iš abiejų pusių mus lydi vienbučiai namai. Vėliau jie pradeda retėti, o kelias siaurėti, kol galiausiai virsta duobėtu žvyrkeliu ir kairėje pusėje vietoje namų lieka geležinkelis, o dešinėje - grubiai nuplėšyti pakelės krūmai.

- Tai genėjo turbūt. Šitas kelias yra senasis kelias į Panevėžį, - komentuoja tėvas.

Sustojam keliuko gale, prie vartų. Mat šis kelias dabar nebe į Panevėžį, o į Viliaus namus veda. Priekyje stebiu vartus su užrašu „Piktas šuo“. Vartai remiasi į ūkinį pastatą iš vienos pusės ir į eglių gyvatvorę iš kitos. Tėvas pasiima penkių litrų talpos plastiko butelį, išlipa iš automobilio ir eina pro vartus. Iš kiemo aidi šunų amsėjimas.

- Eikit ir jūs. Ko laukiat? - paraginu dukras. Pats sėdžiu sudribęs.

Alisa ir Atėnė pavyja tėvą. Jis atsisukęs moja Atėnei, kad eitų artyn jo. Mat šuo gali pasiekti.
Mano vizijoje sulai leisti nereikėjo eiti pro vartelius ir amsinčius šunis. Ten taip pat buvo daugiau miško, beržų. Gerokai daugiau beržų!
Raminuos, kad senas klevas vienkiemyje - vis šis tas. Lipu lauk ir einu paskutinis.
Žengiu kieman. Pasuku galvą kairėn. Ten bėgioja pririštas grandine šuva.
Priešais baltų plytų namukas su skardos durimis, anksčiau matyt buvęs geležinkelio pervažos budėjimo postas. Tėvas ir mergaitės jau sugužėję ant buvusio posto laiptų. Tėvas spūsteli durų skambutį. Laukiam.
Apsidairau aplink. Išblukusios gelsvos žolės laukas. Šiek tiek už ūkinio pastato numesta cilindro formos medinė pirtelė. Žvilgsnis suka ratu aplink kiemą ir apsistoja ties klevu. Medis užkrautas ūkio padargais, metalo laužu ir dar velniai žino, kuom. Keliasdešimt metrų už klevo - kovo saulės atspindžiai nuo geležinkelio bėgių.

- „Na vistiek medis, „ - guodžiuos.

Prasiveria balto mūro namuko durys ir pasirodo pats Vilius. Nužvelgia svitą. Linkteliu. Tėvui tiesia kumštį. Tėvas ištiesia savąjį ir vyrai švelniai sumuša krumpliais.
Vilius tiesiu taikymu juda link garažo, į klevą - nei žvilgt. Mes iš paskos.

- Pasiėmei savo bakelį? - valiūkiškai pasiteirauja tėvo.

Prieina prie garažo vartų ir juos plačiai atveria. Garažas sklidinas tepaluotos tamsos.
Jaučiu, kaip mano edukacinė sąlyčio su gamta iniciatyva patiria absoliutų fiasko.
Vyras prieina prie staliuko nukrauto raktais, purvinais skudurais, poliravimo pastos flakonėliais, atskiedėjo ir spirito bakeliais. Tarp pastarųjų stovi ir penkių litrų plastiko butelis apypilnis skaidraus skysčio. Vilius paima jį ir paduoda tėvui. Tėvas pastato butelį atgal, ant stalo. Atsuka ir nuima dangtelį. Tada atsuka savąjį tuščią butelį ir stato jį šalia apypilnio. Paima butelį su sula ir atsargiai paverčia virš tuščiojo - pasigirsta čiurkšlenimas. Kelios poros smalsių vaikiškų akių atidžiai stebi procesą.

- Perpili? - vėl stebisi Vilius.
- Taigi, kad nesimaišytų ir tau liktų tara, - paaiškina tėvas.
- Čia tau? - kilsteli galvą Vilius ir žiūri į mane.
- Man, - atsakau neužtikrintas.
- Jei jam, - dėbteli į tėvą, - tai dar šito įpilčiau! - šypsosi plačiai su techninio spirito bakeliu rankose.

Perpylimas baigtas. Tėvas užsuka dangtelius abiems buteliams. Tuščiąjį paduoda Viliui. Dėkojam jam ir linkim viso gero. Alisa prašo tėvo, kad šis duotų nešti sulą. Apkabina butelį abiem rankom, įremia į krūtinę ir neša.
Sėdam į automobilį ir parkeliaujam pas tėvus, namo. Išsispiriam iš batų ir neriamės iš striukių. Tada sugužam virtuvėn. Alisa pastato penkialitrį ant stalo. Tada klesteli ant masyvios kėdės. Atėnė jau irgi laukia kitoj užstalės pusėj. Tėvas pilsto sulą į puodukus. Atėnė pasičiumpa ant stalo paliktos atitirpintos aviečių uogienės plastiko indelį  ir varvina uogienę savo puodukan. Bus skaniau! Abi ragauja.

- Riešutukų skonio, - dalinasi patirtim Alisa.
- Klevo medienos skonis. Čia gi vanduo išfiltruotas klevo, - dalinasi žiniomis kiek pralinksmėjęs tėvas.

Paimu Alisos puoduką - jos be aviečių uogienės, ir paragauju - saldi riešuto skonio sula. Tokios gardžios dar nesu ragavęs.
2022-04-09 17:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-26 19:48
Musinukė
Kiek nuobodoka, bet nevisi tekstai turi būti intriguojantys. Daug vardų ir neaiškus ryšys tarp jų. Man pasirodė keista, kad tėvas (lyrinio subjekto?) vadinamas tėvu, mat įprasčiau, jog tada žiūrima iš vaikų akių (kaip jie vadina, taip ir suaugę). Nebent čia tik mano šeimoje.
Šiaip pasakojimas įtikina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-09 22:38
klimbingupthewalls
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-09 20:41
Daydreaming
O protestas negali pasigirsti ar išsikvėpti?
Ekrano negalima baksnoti ar laikyti prie ausies?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-09 20:14
Žilis van Go
Pilnas rašinys ,,perliukų,,
Pasigirsta protestas, bet greit išsikvepia.
Baksnoja ekraną, tada laiko prie ausies.
ir t.t.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-09 18:24
gogo
nuobodu, sulūžusių planetų cerberiai įdomiau loja
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą