Likimui

Atimk spalvas,
Atimk bangų ošimą
Ir kranto sūrų kvapą iš manęs atimk,
Sujaukęs protą,
Pabaidyk lyg paukštį,
Ratus apsukęs, geisiu –
Vėl mintim
Gyvensiu, kaip atgal, į šitą pačią vietą,
Nutūpti man, suleist šaknis... –
Ir dar giliau į ją! –
Pėda šios žemės
Širdelėj mano išnešiota –
Aš – tikras, ji mane...
Be skausmo... –
Tartum grįšiu į save...

Ir eisiu
            basas –
Kranto smėlį minsiu...
Kažkas lyg paukštis virš galvos balsingai klyks...
Garsai,
            kvapai
                        ir spalvos grįš į vietą,
Tik laiko netektis primins –
Buvau paliestas ir kentėjau...
Aliejus neišdžiūvęs –
Nors netepei manęs –
Juk nepersiskyrė dvasia nuo kūno... –
Nepulsiu tad šiandieną keikti aš
S a v ę s
Aniai t a v ę s.