Eduardas (XII)

- Kad ir aš turėčiau tokį darbštų vaiką, ponia Liudvika! –sutemus su kaimynu grįžau iš miško, kur tvarkėme papuvusius virtuolius, nulūžusias šakas ir tai, kas liko nuo medžių kirtimo miesto ir pilies reikmėms. Kiekviena šeima turėjo pasirūpinti pakuromis žiemai, todėl dirbau iš peties. Tik nuo to, kaip stengsiuosi, priklausė, ar kitąmet užteks malkų. Tai buvo pirmoji žiema, kai su dėde Fredu laužiau, pjoviau stagarus, tampiau juos į krūvą, mėčiau į vyriausiojo kaimynų berniuko keturiolikmečio Frico važnyčiojamą vežimą. Šis vaikis laukdavo, kol pakrausime, nuveždavo ir vėl laukdavo, kol kiti iškraus. Menkas darbininkas, bet geriau nei išleidinėti dėdę Fredą, ir vienam zuiti tarp augalotų arba sulysusių vyrų, bernų, kurie visai nesiskaitė su vienuolikmečiu.

Bet ir dėdė Fredas nebuvo pasiryžęs dirbti be atvangos. Jis dažnai trindavosi tarp kitų kaimo vyrų, pakilodavo butelį. Kai tik grįždavo iš ano būrelio, mitriai skuosdavau nuo nemalonaus tvaiko, kurį, tiesą pasakius, šįmet pirmą kartą ir užuodžiau. Mano tėvelis negėrė ir ponas Aitas – ne. Dėl Eto gal ir buvo galima abejoti, bet kitų vyrų lenkdavausi iš tolo, jei tik jie svirduliuodavo ar nenatūraliai elgdavosi. Jaučiausi atsidūręs pragare. Suvokiau šiek tiek persistengiantis. Be to, mane erzino, kad kiti darbavosi itin atsainiai.

- Ei, vaiki, atsigerk. Bus šilčiau ir lengviau! – siūlė vos bepastovįs raudonnosis senis, bet aš tik žvilgtelėjau ir vėl nusigręžiau.

Kai grįžau namo, mamytė pauostė iškvėpiamą orą, apžiūrėjo veidą ir menkai šyptelėjusi praleido toliau. O aš tuoj nuvirtau į patalą, kuriame jau kiūtojo Lizas, ir užmigau.

Kitą rytą pašokau pravirkus Lukui. Norėjau pribėgti prie jo, bet Liuda jau ramino mažylį. Teisingai, juk tai ne ligoninė, kur gulinčios mamos pačios negalėjo atsikeli. Atbula ranka nusišluosčiau kaktą ir galvos linktelėjimu pasisveikinęs su seserimi išėjau į virtuvę. Prisiglaudžiau prie dar ne visai atvėsusios krosnies ir apžiūrėjau geliančias rankas, kuriomis, jaučiau, šiandien nenuversiu kalnų.

Atsidusęs atsitūpiau. Reikėtų eiti į lauką, bet ten taip šalta. Brrr! Kiek pamindžikavęs vietoje priėjau prie vandens indo, skirto apsiprausti, pažvelgiau į pailgą, liesą, apdraskytą veidą ir daug matančias žalias akis. Žiūrėdamas į atsispindinčius taškus niekaip negalėjau suprasti, kaip jie gali tiek daug pasakyti apie mane. Visos aplinkinės moteriškės išskaitydavo, kad aš geras, supratingas berniukas. Linutė suvokė, kad aš matau daugiau nei ji, o ponas Aitas tik pažvelgęs į žaliąsias versmes pasakydavo, ką mąstau ar jaučiu.

Atsidusau. O aš kitų akių nesuprantu. Pasirąžęs nusižiovavau. Kaupdamas drąsą pasitryniau akis ir suskaičiavau iki trijų. Tik tada į vidų įleidau stingdantį šaltį. Šis šuoru apglėbė mane, ir išnėriau į dar tamsų kiemą, kur dangaus kraštelius pamažu rausvino kylanti saulė. Pažiūrėjau į kaimynų langą. Jame stingsojo žvakė. Apnuogintas kojas kandžiojo šaltis, ir dirstelėjau apačion. Mūvėjau naujomis kurpėmis, kurias neseniai gavau iš batsiuvio už dukters slaugymą ligoninėje. Nuliuoksėjau pas nykštukus, o grįždamas vos nesusidūriau su dėde Fredu. Jis ėjo žadinti manęs. Šmurkštelėjau į trobą, kur Liuda jau kilojo ant krosnies pastatytus puodus.

- Renkis ir sėsk pusryčių. Vakar mamytė išdžiovino paltą, bet šiandien būk geras ir pasirūpink tuo pats. Ir nevaikščiok, dabita, su nežinia iš ko pavogtomis kurpėmis.

Tyliai įlindau į miegamąjį, kur baigiau rengtis ir nutipenau prie mamytės lovos. Ledine ranka paglosčiau degančią moters kaktą. Ji nusišypsojo ir sunkiai pakėlusi ranką paglostė mano žandą. Pakštelėjau į jos kaktą ir taip nebyliai atsisveikinau bei palinkėjau viso, kas glūdėjo mano širdyje.

Netaręs nė žodžio seseriai suvalgiau pilną dubenį košės, išgėriau šiltos arbatos ir atsistojau. Liuda prisiartino ir užrišo šaliką.

- Kam man jo?

- Važiuodamas kiek pasišildysi. O dabar lėk. Imk ir šito. Rasi laiko, užkąsi. Gerai? Na, eik, Eduk. Eik, eik.

Padėkojau ir nuskubėjau į gretimą kiemą, kur dar šiek tiek luktelėjau, kol dėdė susiruoš. Įsliuogiau į vežimą ir užsnūdau. Kai prabudau, dangus buvo kur kas rausvesnis, o mes vingiavome tarp pirmųjų alksnių link žemapelkės, prie kurios kėlėme žabus. Sustoję griebėmės didesnių žagarų ir virtuolių, įsiręžė tampėme gerai išgaląstą dvirankį pjūklą. Ritome rąstelius į vežimą, kuriuos kieme supjausime, suskaldysime, išdžiovinsime ir tik tada temsime į malkinę. Jau anksčiau buvome pastebėję, kad storos malkos ilgiau dega, skleidžia daugiau šilumos, todėl joms teikėme pirmenybę. Žagarus galės susirinkti moterėlės ir tie, kurie pramiegos darbymetį. Nors man jų buvo gaila Ir žmonių, ir šakų.

Po kokios valandos užšokau ant vežimo, virve apjuosiau rąstelius ir stabtelėjau prie dėdės.

- Grįšite čia?

- Taip. Bet tu neskubėk. Sakiau žmon, kad ilgiau užtruksim.

- Tuomet niekur tolėliau neisiu.

- Sakiau neskubėt. Persitems ir nepajudės. Atsipūsk, Ed.

Dėdė Fredas iš kišenės išsitraukė butelaitį, įsipylęs gėrimo į burną paskalandavo juo ir nurijo. Vyras kyštelėjo savo turtą man panosėn,, bet aš atsisakiau ir pasiėmęs kirvį nukiūtinau prie medžio. Pradėjau jį genėti. Net nepastebėjau, kuomet likau vienas. Bet tai visai netrukdė darbuotis. Man visai patiko, kad dėdė nestebi manęs.

Pajutau, kaip kažkas pastvėrė mano kirvį ir išgirdau piktą juoką. Atsigręžiau į vyrą,  ir tas į veidą išpūtė degtinės tvaiką. Susiraukęs pasisveikinau.

- Ši eglė mano, vaike. Rinkis kitą medį.

- Kad aš ją baigiu sutvarkyti.

- Būtent todėl ji ir yra mano. Mano visa, ką esi padaręs. Kur tavo rogutės? Ar turėsi daugiau?

Nusileidau, nes supratau nepasiginčysiąs, nieko nelaimėsiąs ir pasitraukiau į šalį. Laukiau dėdės. O šis, išgirdęs mano nesėkmę, tik nusijuokė ir paragino kibti į darbą, negaišti laiko verkšlenant.

Tvirčiau suspaudžiau kirvį ir nusekiau paskui dėdę Fredą. Nutarėme pasiimti papuvusį beržiuką. Man pagailo ten kiūtojusių vabalų, kurie vasarą išlįstų į saulės atokaitą, bet pasistengiau tokias mintis nuvyti tolyn ir toliau darbavausi.

Dar trys dienos. Ir baigsis skirtasis laikas. Daugiau šįmet negalėsime grįžti į mišką. Pagal įstatymus mes, Paupio gyventojai, turime pristatyti du maišus grūdų, dvi naujutėlaites pintines, dvi dešimtis kiaušinių, dvi stambokas vištas ar kokios kitokios mėsos bei du ritinius audeklo. Už tai gauname penkias dienas miške. Žinoma, pasitaiko nemažai šeimų, kurios nepristato visų produktų, miške darbuojasi trumpiau ir tikisi apsisukti greičiau. Bet dėdė Fredas manė, kad labiau apsimoka išsipirkti visas penkias dienas, nes, jei pritrūksime, savo eilės sulauksime dar negreit, kai moteriškės jau bus išrankiojusios visus padoresnius žabus.

Penkios dienos dviem šeimoms, dviem namams.

- Po gal! – nusikeikė dėdė ir atsigręžiau į jį. Šis nusispjovė ant šalimais kūpsančio sudžiūvusių žolių kuokšto.

- Kas nutiko, dėde?

- Vežime palikau savo priešpieč!

- Galiu su jumis pasidalinti savaisiais. Turiu duonos.

- Tai duokš! – iš kišenės išsitraukiau Liudos suruoštą lauknešėlį ir šis bemat pradingo didžiuliuose nasruose. Likau it musę kandęs. Juk to būtų užtekę ir vakarienei! – Tik tiek duos? O daugiau?

- Tai buvo viskas, ką Liuda įdavė.

Raudonnosis, kiek padūmavusių akių vyras įdėmiai nužvelgė mane, o tada nusispjovė.

- Kabinies į gyvenim? A? Tušč skrandž. Po perkūns! Ir tos bobos dar nor, kad iš tavęs išaugt tikrs vyrs. Nebus tavęs daugiau kaip paaugl, jei ir toliau laikys puspadžiu. Būs didel širds bet be stuomens. Kaip ir tavo brols Liuds. Gryn džiūsna.

- Liudas – ne džiūsna! – pyktelėjau.

- Tikrs vyrs tvirtesnis už bob. Ir valgo ne kaip žvirblis. Ne tik duon čiulpia, bet ir stor lašinių šmot prarija. Tu tik pasityčiojims. Anei berns, anei moters. Tiksi tik kaliausės vietoj. Tik nesigraudink, maži. Neauklėsiu tavs. Ir močiai niek nesakysiu. Neliūdėk. Gal merg iš padorios šeim rasi. Padarys ji tave vyr ir iš žagaro. Na, o dabar einam dirbti, kad Fric ilgai laukdams nesušalt.

Išklausęs negražią kalbą nutylėjau savo nuomonę ir nusekiau paskui dėdę. Kibome į darbus, kuriems reikėjo keturių rankų. Kai atvažiuos Fricas, vienas kraus roges, o kitas darbuosis kiek nuošaly.

Paauglys nesiskubino, o dėdė pirma pasigriebė priešpiečius, ir tik tuomet atminė, kad reikia dirbti. Šį kartą jis sukosi labai greitai ir išvažiavus sūnui, tuoj išsivyniojo maistą. Atlaužęs duonos ir paėmęs riekę lašinių, atkišo man. Bandžiau atsisakyti to gardėsio, bet dėdė įbruko maistą į rankas ir nužirgliojo į savo draugų ratą.

Išplėtęs akis įsistebeilijau į stebuklingą mėsos gabalėlį ir nuvarvinau seilę, galvodamas kokia gardi košė išeitų, jei ją pagardinčiau lašinių šmoteliu. Ir Linutė apsilaižytų pirštukus. Tai ne žuvis, kurios gaunam veik kasdien. Juk Ela buvo puiki žvejė.

Mėsa. Tikriausiai kiauliena, kurios ragaudavome dviem progom: per Manijaus gimtadienį – Gelbėtojo dieną, ir per jo karūnavimo metines – Laimės dieną. Tada jis visoms šeimoms, kiekvienam varguoliui duodavo po gabalėlį mėsos ir saują kruopų. Jei nebūtų dovanų, tikriausiai nešvęstume ir šių progų. Nors kaip nešvęstume? Juk kaimuose vaikščiodavo rūstūs vyrai ir mušdavo visus, kurie nesilinksmindavo, užsiimdavo nebūtinais darbais. Nelikdavo nieko kito, ir mes pasigamindavome skanumynų, apsivilkę pačius naujausius baltinius susėsdavom užstalėn.

Bet turėjom ir privalomo darbo dieną. Vasarą ateidavo Tamsos diena – Liudviko gimtadienis. Visi nuo penkerių iki visiškų sukriošėlių kėlėmės ketvirtą ryto, ėjome į darbo vietą ir nesustodami dirbome iki dešimtos. Tada gaudavome duonos, druskos ir vandens. Druską, tokius brangius baltus kristalėlius, suberdavom į mamos atsineštą maišelį. Ją imdavome naudoti dar tą patį vakarą. Mūsų vakarienė būdavo gardi. Nors valgydavome tamsoje, brūžindavome vieną dubenį. Anksčiau galvojau, kad tokios šventės tradicijos, žinojau tik valstybinį jos pavadinimą. Bet dabar supratau, kad tik taip galime švęsti. Kartą girdėjau, kaip viena šeima įkliuvo vakarieniaudama ir buvo žiauriai nubausta. Bet tai neatgrasė senelės, ji ir toliau ragino mus sėsti užstalėn. Labai bijojau, kad kas nepastebėtų mūsų ir neįduotų.

Apsižvalgiau aplink ir vogčiomis išsitraukiau servetėlę. Į ją įvyniojau lašinius. Bus gardėsis kokios šventės proga. Tik liūdna, kad neartėjo jokia iškilmė. Gelbėtojo diena, ir ta dar labai toli.

Užkrimtęs sausos duonos apsižvalgiau. Dėdė gurkšnojo su kitais vyrais ir vaikinais, todėl nusiskubinau prie artimiausio virtuolio. Jis nebuvo pats storiausias, bet visai neblogai atrodė. Be to, ir vienas galėjau darbuotis.

- Ko taip smarkiai mosuoji kirvuku, vaike? – atsisukau į mane užkalbinusį žilaplaukį. Jis atrodė dar blaivus, todėl nusišypsojau jam.

- Laba diena. Skubinuosi prisikirsti malkų.

- Matau, matau. Ar sunku čia dirbti? Pirmi metai miške?

- Taip, pone. Nelengva ir pirmi.

- Ak, tu juokdary. Koks aš tau ponas? A? Toks pat Paupio gyventojas kaip ir tu. Na, duokš kirvuką. Dėkui. Geriau laikyk jį ne taip, o šitaip. Ir kirsk ne įsirėžęs, o lengviau. Pamatysi, ne taip nuilsi. Mok ne kaip kokiu kardu, o kaip kirviu. Va šitaip. Na, imk. Pats pabandyk... Ne, ne... padėsiu... O dabar daug geriau... Ar užsimiršai?... Teisingai... Tik pagiriu, ir tu vėl klysti... Kieno gi vaikis būsi, kad kirvio nemoki laikyti? Teisingai, čia tai geras kirtis... O ne! Ir vėl ne taip!

- Ko pristojai prie mažiaus? – išgirdau Fredą, ir žilasis susiraukė.

- Ne tavo reikalas. Jis su tavim? O aš galvojau, vaikas kaip vaikas.

- Ne mans sūns, bet mans kaimynas. A, Ed, gal atsigaivinti nori? – papurčiau galvą ir dėdė išmaukė dar gurkšnį. – Nė į man sveikat?

- Ne tavo vaikas, nelįsk. Kada, vaike, atvažiuos tavo tėvas? Noriu su juo pasikalbėti.

- Neatvažiuos. Dėde Fredai, jūs vos bepastovit. Luktelkit, greitai pasijusite geriau.

- Taip greitai neblaivėjama, vaike. Nebent po sniego lavina. Sakai, tėvas neatvažiuos? Ir dirbi su Fredu? Nusigėrė dar nė neįdienojus. Ir tu toks tapsi. Kam ir priėjau prie tavęs. Anksti tikru vyru tampi.

Senukas nepatenkintas nusigręžė ir nužingsniavo, o aš nemirksėdamas žiūrėjau į jo nugarą. Kažkur šone mačiau, kad ir dėdė žvelgia ta kryptimi, grūmoja.

- Nebendrauk su tokiais kaip šis. Ale jis pikts ir blogs. Gal ir daug žin, bet gero iš jo nelauk. Matai, vaikšto, žvalgos ir skundžia. Eime.

- Bet čia atvažiuos  Fricas.