Nr. 1000

Dabar, išgyvenant ore tvyrantį liūdesį,
ant paviršių, tame tarpe langų, plėvelėm
nusėdantį, iš jų skiaučių jau neskaidrių ir tylių tiesi
linija kilimėliu išsivyniojo. Lyg batus nusivalėm

purviną laiką ir nuėjom tolyn. Tu
susikūprinęs toks, akis nudelbęs, galvą panarinęs –
lyg niekas gerumu su tavim nesidalintų –
tolsti, į prieblandų miglą neri, nes

visur tas pats: migla, prieblanda, griūtys.
Išgyvenant ne tik liūdesį, kuris ne tik tvyro,
o apskritai išgyvenant, vienas kitas truputis
kažko iš moters, kažko iš vyro

ir protas iš paskos nebespėja, velkasi,
eini tolyn, eini, eini ir nenutuoki kas
buvai prieš įsivyraujant viskam ir vėl kas esi,
nelikus nieko, kol tu tylos vilkikas.