Jei užklystumėt į šią mano girią,
pačią jos tankmę,
kurioje paukščių giesmės, atskyrę
nuo nakties rytą, skelbia – gyvenkime
tarp garsų, išgirstumėt, kad ir vabzdžiai
gieda savo tūkstančius rūpesčių,
o tarp spyglių ir lapų apsčiai
vėjo atplaišų šlamančių – prasprūs pačiu
keisčiausiu metu tylos gūsis,
tik net nežinosite, kad jau kitur jūs
ir molis minčių drėgmės kartusis
plytose dūsauja lyg būtų jomis užmūrijus
kažkieno ranka klausoje pavėsį,
bet ir pavėsis turi savo dusliąją natą,
kurią pakėlęs į tolį nusviesi
ją, laimėdamas melancholijų čempionatą.