Iliuzijos meistras

Šįryt policija gavo patį keisčiausią dešimtmečio iškvietimą. Pasirodo, kažkokiame viešbutyje „Šiluma“ buvo įvykdyta žmogžudystė, o pats žudikas pasikorė. Gal tai ir nebūtų keisčiausias nutikęs įvykis, bet detektyvus sukrėtė štai kas: pakaruoklio, kokių trisdešimt penkerių metų vyro, sustingusi ir atšalusi išraiška buvo pikta šypsena, o demoniškos akys tebedegino kiekvieną įeinantį tarsi vis dar būtų gyvos. Iki šiol nebuvo žinoma apie tokį atvejį, kai pamišėlis mėgavosi mirtimi. Tačiau savižudis viešbučio kambaryje buvo kitoks, jį vedė kažkas aukštesnis už beprasmybę. Vonioje gulėjo nukraujavęs jauno vyro – aukos – lavonas, bet jis atrodė visai įprastai – taip rašoma byloje. Gilūs ir tamsūs akių vyzdžiai buvo išsiplėtę, todėl aišku, kad auka bijojo. Žmogus, kaip ir visi detektyvai, dalyvavę tyrime, mirtį tegali suvokti kaip baimę. O kas mirties nebijo, tas negali gyventi. Tačiau ir šis „įprastinės aukos“ vaizdas buvo nepriimtinas, nes nusikaltėlis išniekino nelaimėlio kūną. Šaltakraujis žudikas lūpų kampučius su adatomis pritvirtino taip, kad išraiška panašėtų į šypseną; nors ir kokią šlykščią ir netikrą šypseną. Panašu, pakaruoklis toje beprotybėje įžvelgė kažką juokingo, kažką ironiško.

Tris dešimtmečius žiauriems vaizdams grūdinęsis vyriausiasis detektyvas G. Lapinas, paveiktas kažkokio nepaaiškinamo jaudulio, stabtelėjo tarpduryje. Kambarys buvo tiesiog persmelktas iškrypimu ir šlykštumu. Niekas negalėjo paaiškinti, kas kūrė tą pragariškai nemalonią atmosferą, verčiančią nepasitikėti net savo kailiu: pakaruoklio šypsena, jo užgesusios, bet analizuojančios akys ar kruvinas kūnas vonioje. Žmogus, įžengęs į bedievę vietą, visada bandys atrasti savo Dievą. Tačiau šiame kambaryje nebuvo jokio Dievo, nebuvo šilumos, nors viešbučio pavadinimas ją žadėjo. Dabar čia sklandė silpnas puvėsių kvapas ir kažkokia keista šviesa. Detektyvai tarpusavyje nesišnekučiavo, netgi vaikščiojo prislopintais žingsniais. Atrodo, bijojo, kad iš žiauraus sapno nepabustų vyras kilpoje. Mažai kas drįso ilgiau nei sekundei žiūrėti į numirėlio akis. Visi nekantraudami laukė fotografo, turėjusio įamžinti vaizdus, kuriam atlikus darbą kažkas pagaliau užmerktų iškrypusias akis ir nuo kilpos nukabintų nelaimėlį, o abu kūnus išvežtų skrodimui. Lapinas, valdomas savo nepaaiškinamos baimės ir šleikštulio, nebegalėdamas tverti numirėlio žvilgsnio, išėjo į lauką parūkyti. Nežinia, kokias mintis sukėlė toks neįprastas demoniškas vaizdas. Vos tik spėjo surūkyti cigaretę, atvyko fotografas.

Paprašytas vyriausiojo detektyvo paskubėti, jis, išmanydamas savo darbą, sparčiai nuotraukose išsaugojo prasikaltėlio paveikslą. Atlikus viską, ką atlikti reikėjo, Lapinas užmerkė pakaruokliui akis. Iš gailesčio kolegoms, suprantama. Detektyvui derėjo sustoti ties tuo, tačiau drebančiomis rankomis jis taip pat pataisė iškrypusią mimiką. Dabar žudikas atrodė įprastai, galima sakyti, normaliai. Jo akys jau buvo užmerktos, lūpos patemptos žemyn, žodžiu, jis tapo prideramai liūdnu. Daugiau niekam nebereikėjo kęsti tos neįvardytos žiaurios minties apie pragarišką moralinį iškrypimą. Išties įvykis buvo labai keistas. Fotografo padarytose nuotraukose žvilgėjo šviesūs, sutvarkyti plaukai, buvo matyti tamsūs, dailiai suklostyti rūbai, tinkami formaliems susirinkimams. Jei savižudžio kaklo nebūtų apsivijusi žiauri virvė, jei jis nebūtų šiek tiek pamėlynavęs, gal atrodytų kaip padorus vyrukas. Kai kambario vaizdas pasidarė lengvesnis, o patalpas gerai išvėdino, Lapinas ramesne širdimi atidžiau apžiūrėjo nelaimėlį. Savo mažoje užrašų knygutėje, telpančioje švarko kišenėje, ištreniruota ranka mikliai pasižymėjo svarbias detales: „Savižudis 33 – 36 metų vyras. Kūnas kabo kambario centre, nukreiptas į pagrindines duris, prie kojų guli nukritusi kėdė. Virvė pririšta prie šviestuvo. Išvaizda prižiūrėta, ja gerai rūpinosi net ir prieš mirtį. Gal mintis apie žmogžudystę ir savižudybę kilo atsitiktinai, impulsyviai? Sudėjimas vidutinis, visai sportiškas, ūgis apie 190 centimetrų, masė maždaug 85 kilogramai. Veido bruožai mažai kuo išskirtini, nors tik įėjus veriančios akys visiems sukėlė nepaaiškinamą šlykštumo pojūtį. Fiziškai jokie atributai žmogžudystės nesignalizuoja. Narkotikų vartojimo žymių nesimato. Priežastis neakivaizdi. “

Padėjęs tašką po paskutinio sakinio iš lėto, neskubėdamas apžvelgė visą kambarį. Savižudis kabojo atsukęs veidą tiksliai į duris. Už jo buvo pilkos spalvos sofa, stiklinis staliukas, du odiniai foteliai ir storas televizorius ant medinės komodos. Peleninėje ant staliuko gulėjo iki pusės surūkytas cigaras, bet pelenų nebuvo. Tikriausiai vėjas, patekęs per atidarytus langus, juos išsklaidė. Iš pagrindinio kambario vedė dvi tamsiai raudonos spalvos durys: vienos į vonios kambarį su antru lavonu, kitos į miegamąjį. Pastarajame stūksojo tvarkingai paklota dvigulė lova. „Naktį lovoje niekas nemiegojo. “ – pasižymėjo Lapinas. Miegamasis buvo nykus: prie lovos stovėjo pilkas naktinis staliukas su krištoliniu ąsočiu vandens ir įtrūkusia stikline, gėrimu pripildyta iki pusės. Sienų tapetai nebuvo nepakenčiami, bet ilgainiui ir jų šviesiai rožinė spalva pasidarė nemaloni. Visi kambariai turėjo savitą šleikščią atmosferą, paliekančią blogą skonį, kuri tikriausiai buvo įsisenėjusi prieš nužudymą ir išliks dar ilgai po jo. Vaikščiodamas po šiuos du kambarius Lapinas pasižymėjo nedaug, tik pagrindines detales: „Dideli langai įleidžia daug šviesos... Lova dvigulė, nors, kiek žinoma, gyventojas atvykęs vienas... Šaldytuvas ir spintelės maistui tuščios, tik ąsotis prie lovos pilnas vandens... “ Galiausiai išuostinėjęs visus kampelius detektyvas pajudėjo vonios kambario link, į bene įdomiausią įvykio vietą. Galbūt detektyvas pasąmoningai tikėjosi būti ištiktas tokių pat keistų emocijų, kaip ir pamatęs pakaruoklį, tačiau gulintis ataušęs kūnas beveik nešokiravo. Lavonas, kaip pasižymėjo detektyvas, buvo „įprastas‘. Žudikas savo auka pasirinko maždaug keturiasdešimt penkerių metų vyrą. Lapinas, kaip tik mokėjo greičiau, susirašė ypatumus: „Kairė akis stiklinė. Vyriškis neturi jokių papuošalų. Nužudytas su visais rūbais, dabar sukarpytais tiksliais peilio pjūviais. Galutinis smūgis – peilis į širdį, taip ir likęs styroti krūtinėje. Vyras liesas, maždaug 63 kilogramų, 170 centimetrų ūgio. Žudikas greičiausiai buvęs fiziškai pranašesnis. Auka mėgino priešintis: kūnas nusėtas mėlynėmis, krumpliai padengti šašų. “ Lapinas prisiminė, kad pakaruokliui visai dailiu veidu ir kostiumu neteko sugerti nei vieno smūgio, todėl krumpliai privalėjo būti apdaužyti į kažką kitą. Detektyvas dirstelėjo į vonios kambario duris. Tikrai, ant jų vietomis matėsi kraujo lašeliai, o kai kur net vos įžvelgiami įskilimai. Padaręs naujas išvadas vėl susikaupė į rašymą: „Auka vonios kambaryje buvo uždaryta kurį laiką. Akivaizdžiai mėgino ištrūkti išlauždama duris. Nužudymas negalėjo būti įvykdytas vėliau kaip prieš valandą. “ Baigęs daryti konspektą apie auką, paanalizavo patį vonios kambarį, bet daug vertingų detalių neįžvelgė. Tik vienas lapelis, priklijuotas prie veidrodžio viršutinio kairiojo kampo buvo vertas dėmesio. Tai buvo žinutė nuo žudiko.

„Numirėlio prakalba

Tai buvo paskutinis dalykas, galėjęs suteikti man laimę.
Deja. Melavau sau, visada žinojau, kad laimė nepasiekiama.
Viskas, kuo kadaise tikėjau, tebuvo iliuzija. Ir tą iliuziją pavergiau, ja tapau.
Tai aš! Aš peržengiau gėrio ir blogio ribą.
Priartėjau prie dieviškumo tiek, kiek niekas kitas dar nebuvo priartėjęs.
Bet ten nieko neradau.
Esu tikras, kad niekada nemirsiu, nes niekada negyvenau.
Tik mano idėja išliks amžinai. O su ja ir aš.
Skaitytojau, nemanau, jog reikia dar geresnio pateisinimo tam, ką padariau.

Pasirašo Jo Didenybė,
A. Grigas,
Iliuzijos Meistras. “

Skaitydamas paliktą savižudžio tekstą, šią amoralią poemą, Lapinas vos sutvardė drebančias rankas. Lygiai kaip ir pirmą kartą išvydus pakaruoklį, jį apėmė nenusakomas piktumas, sumišęs su liūdnumu ir bejėgiškumu. Atrodo, iš anapus atkeliavus „Numirėlio prakalba“ detektyvui atėmė visas jėgas. Per trisdešimt metų tarnybos dar niekas nebuvo taip sukrėtęs veterano kaip štai šis pakaruoklis ir jo šlykščioji poema. Visai pamiršęs apie už nugaros tebegulintį organų maišą be gyvybės, detektyvas prisėdo ant vonios krašto. Paskendęs savo mintyse net nepastebėjo, kaip nesąmoningai paėmė krešuliais aptrauktą nusvirusią ranką, tarsi tikėdamasis aukos paguodos. Aišku, greitai suprato, kaip kvailai pasielgė ir atgniaužęs pirštus pakilo nuo vonios, kelis lašelius kraujo ant plaštakos įtrynė į švarką. Vėl suvokė, kad nereikėjo taip daryti ir sudrausmino save: „Kvailys! Kvailys... “ Bet detektyvo mintys labai greitai nukrypo atgal prie savižudžio. Jis vis dar nesuvokė nusikaltimo motyvų. O gal jų tiesiog nenorėjo pripažinti, gal bijojo vaizduotėje įkūnyti, o tuo pat metu įgalinti tokio demoniško žmogaus moralę. Laimė, minčių chaosą išsklaidė detektyvo Johano balsas, atsklidęs iš gretimo kambario.

- Gal pameni, kokiu vardu prisistatė skambintojas, pranešęs apie nusikaltimą?

- A-Aleksas, - kiek pasimetęs atliepė Lapinas.
Kitas detektyvas kažką neaiškiai sumurmėjo ir minutėlei grįžo atgal į koridorių. Tuo metu Lapinas dar tris ar keturis kartus perskaitė raštelį.

- Taigi, skambintojas prisistatė kaip kambarių tvarkytojas, bet vadybininkas sako, kad darbuotojo tokiu vardu jie neturi, - atėjęs į vonios kambarį pasakė jaunesnysis detektyvas.

Lapino padėjėjas atsainiai apžvelgė veidrodį, baltas sienas, vietomis suskilinėjusias lubas, vienišą lemputę, kabančią ant laido prie baltų, nuo nešvarumų vietomis pilkų lubų. Žinoma, pastebėjo ir nuo kraujo rusvas draugo plaštakas, ir paliktąjį nusikaltėlio raštelį. Per Lapino petį detektyvas Johanas akimis permetė „Numirėlio prakalbą“.

- Sensti, plėšrūne. Tavo nosis ne tokia jautri kaip anksčiau, ir akys nebe tokios skvarbios, - kiek patylėjo, o tada beveik pašiepiančių balsu pridūrė: - Na, nejaugi nesupranti, kas pranešė apie žmogžudystę ir savižudybę? – erzino Johanas.

- Patylėk arba sakyk. Manęs už kampo laukia pensija, neversk gėdytis savo amžiaus. Luktelk penkiolika metų ir pats virsti tokiu kaip aš. Seniu.

- Na gi žiūrėk, „Pasirašo Jo Didenybė, Aleksas Grigas, Iliuzijos Meistras“. Mūsų savižudis pats paskambino policijai ir pranešė apie šį nusikaltimą. Turiu pripažinti... visai įdomi persona. O ta maniakiška šypsena su baltais dantimis, pro kuriuos tekėjo juodas šleikštulio upelis, - nudelbęs akis ne visai aiškiai numykė jaunesnysis detektyvas.

- Taigi. Vadinasi, visa tai įvyko ne vėliau kaip prieš trisdešimt minučių. Sakyk, Johanai, ar gatvėje sutikęs tokį džentelmenišką vyriškį kada nors įtartum jo demoną, kuriam, pasirodo, iškilti į paviršių reikia tiek nedaug?

Uždavinėti tokius asmeniškus klausimus, kokius pateikė Lapinas, įvykio vietoje buvo nepadoru ir neprofesionalu. Bet vyresnysis detektyvas tyrėjo etiketą pamiršo. Dabar jam terūpėjo pajusti vis dar gyvo ir sveiko žmogaus esybę, gal net pasiguosti. Johanas ilgokai tylėjo. Matyt, panašios mintys radosi ir jo galvoje.

- Ne, niekada nebūčiau palaikęs jo žudiku, - po minutėlės atsakė Lapino draugas. – Ir kaip šioje žemėje gimsta tokie monstrai? Atrodo, seniai baigėsi jų laikai, bet iš tamsiųjų gelmių vis dar iškyla tokie pragariškų titanų vaikai. Iš kur, iš kur? – pats Johanas, pamiršęs taktiškumą, įsileido į šneką su Lapinu.

- Pastarąsias penkias minutes klausinėjau savęs to paties. Atsakymo neradau. O palikta „Numirėlio prakalba“? Prie kokio dieviškumo ši paklydusi siela priartėjo, ką? Yra tik vienas Dievas, ir jo įrodymui virvė ant kaklo nereikalinga. O čia – niekas daugiau kaip bedievis savižudis, laikantis save išgelbėtoju.

- O dar save vadina „Iliuzijos Meistru“. Jokia čia iliuzija: širdis plaka – gyveni, neplaka – negyveni, - ironiškai nusišypsojo ir nuotaiką pakelti pabandė Johanas. Tai nesuveikė.

- „Aš esu tikras, kad niekada nemirsiu, nes niekada negyvenau. Tik mano idėja išliks amžinai. O su ja ir aš. “ – pacitavo Lapinas. – Savižudis netikėjo, kad jo gyvenimas pasibaigs kilpoje, - užtikrintu balsu konstatavo faktą. – Žinai, manau... Ai, šiam kartui užteks, nebenoriu daugiau gilintis į šią nesąmonę. Įvykdė žmogžudystę, o tada nusižudė pats. Nieko daugiau. Taip parašysime ataskaitoje.

Johanas kiek nustebo, kai Lapinas, nukirtęs paskutiniais žodžiais, nepaspaudęs rankos išslydo pro duris į koridorių, o tada neatsigręždamas nuskubėjo į lauką. Vyriausiajam detektyvui buvo kiek sunku sutramdyti minčių srautą, besisukantį jo, pasirodo, dar ne viską patyrusioje makaulėje. Prieš palikdamas viešbučio teritoriją užsirūkė, o tada sėdo į mašiną ir išvažiavo į nuovadą. Net nepastebėjo, kaip „Savižudžio prakalbą“ nejučiomis įdėjo ne į įkalčių maišelį, o į švarko kišenę.