3. Iš dienoraščio

***

Nebaudė dievas
Už Alepą - prašau,
Mums Mariupolis...

                      2022-03-26


III. ESTAFETĖ


Nebylios akys lyg keliai,
Kuriais liepsna tik ką  praskriejo,
Išdegusi gyvybė – pelenai;
Jei žodis stojos – dulkėmis apėjo

Ir trokšta, dūsta be drėgmės –
Stebiu aš jas išėjusias atidžiai –
Ir pavargstu kalbėti eilėmis,
Matau, kad lenkias atskaita ir dydžiai...

Ant žemės stovim tos pačios,
Bet mūsų žodžiai – baikštus paukščiai
Nenori liestis prasmėmis,
Nes tuomet reiks pakeisti aukščius...

Ir vakarėja, dar viena diena –
Turėsim negalią užversti;
Jei lenktis galim erdvėje –
Tai laikas šaukias jį paremti.

Ne atgaivint tavęs balsu:
Ar drėgnas... ar pavasariu alsuoja,
Rankas tavas tvirtai imu –
Jau vakarėja... vakarėja.

Nėra be mūsų kas daugiau
Į naktį dieną palydėtų –
Sugrįžk iš skausmo, aš prašau,
Ir maldą sukalbėt padėki,

Kad ryt su bundančiais gaidžiais
Atvertume švaresnį lapą,
Po to lėtai mus laikas neš... –
Kiti su gėlėmis stovės prie amžinybės kapo...

                                                        1999.