Apokalipsė

Filmų apie zombius ir apokalipses prikurta begalė. Bet mano istorija bus šiek tiek kitokia. Aš esu tas zombis, kuris išgijo, kai žmonija surado priešnuodį virusui. Aš esu tas, kuris vijosi pagrindinį filmo veikėją tamsiu koridoriumi, kartas nuo karto sublykčiojant sudaužytam šviestuvui. Bet pasaulio kamera vis tiek krypo į Tesą, šią didvyrišką blondinę, atsparią užkratui. Viename kadre matėsi ir mano kairės rankos mažasis pirštas. Aš buvau visiškai nereikšmingas, tapęs zombių mėsmalės dalimi. Visi tai, ką jums papasakosiu, yra prisiminimai iš laikotarpio, kai mano venomis sruvo juodas kraujas. Aš vis dar sapnuoju, kaip draskau kareivių kūnus ir plėšau jų akis.

Viskas truko neilgai. Maždaug mėnesį. Vieną rytą atsikėliau su nepaprastai stipria migrena ir ištinusiomis šlaunimis. Man buvo sunku eiti, valgyti, kalbėti, netgi mąstyti. Po truputį vis grimzdau į kažkokį mažą pasaulį savo galvoje. Pradėjau nebevaldyti žodžių ir veiksmų. Jau per pietus urzgiau ant Tesos. Ji man ir dukrai prigamino nuostabių patiekalų, bet vietoj „ačiū“ aš kažkodėl nusprendžiau jai trenkti. Nors maistas tikrai buvo nuostabus! Deja, tuo metu mano sąmonė jau buvo pasislėpus labai giliai, o kvaila žmonelė to nesuprato. Nesuprato, kad man reikia pagalvos. Po smūgio ji krito žemėn, akimirką pagulėjo, o tada pasiėmė Matildą (toks buvo mano vaiko vardas) ir išbėgo iš namų. Vos ji uždarė duris, aš kritau ant žemės, prasidėjo kažkokie neaiškūs traukuliai.

Nežinau, kaip šis virusas mane pasiekė. Gal per užkrėstą vandenį? Dieną prieš gydytojas sakė, kad reikia daug skysčių, tai vakare ir išgėriau keturias stiklines vandens. Ar įmanoma, kad jis buvo užnuodytas? Nebesvarbu, aš jau zombis. Nevaldantis savo minčių, negalintis kontroliuoti kūno padaras. Nežinau, kiek laiko prabėgo man gulint ant žemės, tačiau kai atsikėliau, jau buvo naktis. Vadinasi, bent aštuonias valandas. Dabar mažai ką jaučiau. Tik alkį. Galima sakyti, tiesiog išgėriau likusią sriubą, suvalgiau visą atšalusią mėsą, net tą, kuri dar nebuvo iškepta. Bet norėjau daugiau. Apsiputojęs, nuo prakaito permirkęs išbėgau į gatvę. Tiesa, nepamirškite, kad tai ne „aš“ bėgau, o tik mano kūnas. Tikrasis aš tuo metu buvo bejėgis.

Pasaulį išvydau pasikeitusį: lyg ir pažįstamą, bet nedraugišką. Kažkoks vyras uždėjo ranką man ant peties ir neaiškiai suburbuliavo, tarsi būtų kalbėjęs kita kalba. Prašiau jo, kad duotų maisto ar bet kokio ėdalo, bet jis nieko nesuprato. Ab-so-liu-čiai nieko. Prabėgo vos kelios akimirkos ir šis vyras nuo manęs kažkur pasislėpė. Daugiau gatvėje be jo nieko nebeliko. O gal tik visos žiurkės sulindo į savo urvelius, kad aš nepamatyčiau.
„Tesa, - pagalvojau, - būtinai nuvažiavo pas motiną. “ Kurgi daugiau galėjo mano žmonelė važiuoti, jei ne ten. Supratau, kad ir man pačiam tie namai yra vienintelis išsigelbėjimas. Koks nepažįstamasis sutiks priimti ar duoti maisto tokiam zombiui kaip aš? Visa laimė, kad Tesos motina gyveno netoli, už kokių keturių kilometrų.

Visai kaip filmuose zombis svirduliavo mieste, gargaliuodamas neaiškius žodžius. Sutikau nemažai žmonių. Pamatęs kokį, pagreitindavau žingsnį ir sparčiai šlubčiodamas pasileisdavau į jį. Bet visi labai bijojo užsikrėsti, todėl bematant nulysdavo kur į kokį urvą. Kaip žiurkės, nemeluoju.

Pasiekiau Tesą. Į duris nesubeldžiau, nes mačiau, kad viduje dega šviesa ir esu ten laukiamas. Visi – Tesa, jos motina ir tėvas – sėdėjo prie apskrito stalo. Dar niekada nebuvau matęs tokių žmonos akių: visos paburkusios, raudonos, o viena buvo net pamėlynavusi. Ta, į kurią pataikė mano ranka. Man dingo alkio pojūtis. Dabar norėjau ją apkabinti ir paguosti. To norėjo „aš“. Mano kūnas troško ko kito. Toliau netgi nebegaliu pasakoti pirmuoju asmeniu, man gėda. Tegul tas zombis tampa „juo“.

Tai va, tas kvailas zombis, užsikrėtęs kažkokiu nelemtu virusu, šoko prie apskrito stalo ir sviedė jį į kitą virtuvės galą. Mano žmonos motina nuvirto nuo kėdės, o ji pati pradėjo klykti. Zombis pradėjo kuisti stalčius, ieškodamas kažkokio buko daikto, kuriuo galėtų neblogai užvožti. Net ir jis suprato, kad peilis – per rimta. Pirmas pasitaikęs skausmo instrumentas buvo tvirtas medinis kočėlas. Aš jau žinojau, ką jis bandys padaryti. Nors to ir nenorėjau matyti, buvau privertas stebėti. Bet tada manyje atsirado kažkokios mistiškos drąsos, nepaaiškinamo ryžto. Filme čia yra ta vieta, kai zombis prisimena, kad giliai viduje jaučia meilę tam tikriems veikėjams ir jų nesumaitoja. Taigi pradėjau maldauti savo kūno, kad jis liautųsi. Deja, žingsniai Tesos link nelėtėjo, o žvilgsnis tik dar įtempčiau stebėjo kiekvieną krustelėjimą jos veide. Ačiū Dievui, kad prieš nutinkant kažkam labai blogo, įvyko atomazga! Tesos tėvas trenkė man į nugarą kėde ir aš nugrimzdau į saldų ir nepakartojamą miegą.

Atsikėliau prirakintas prie lovos. Mano kūnas ir „aš“ vėl tapo vienu. Šalia manęs sudribusi kėdėje miegojo Tesa. Bematant pabudo ir ji. Sužinojau, kad šie įvykiai, kuriuos pasakoju jums, nutiko prieš mėnesį. Žmonelė paaiškino, kaip iš jos motinos namų mane išvežė kažkokia tarnyba, kaip savaitę gydė ir tyrinėjo privačioje ligoninėje, o tada atvežė čia. Pasirodo, jau ne pirmą kartą pabudau. Iš tiesų pabusdavau kiekvieną dieną, tik nieko neprisiminiau. Dabar virusui rado priešnuodį. Aš vėl sveikas. Bet manęs iš šios ligoninės nebeišleis. „Pavojingas visuomenei“, sako jie. Tokia ta zombių apokalipsė, svarbiausia, kad baigėsi.