XRC-2 (3)

Pagrindinis korporacijos komplekso pastatas XRC-2 asteroido paviršiuje
Įgulos skaičius: 300
21: 57

– Tik pažvelkit, koks ponas teikėsi pagerbti mus savo apsilankymu! – pamatęs Rojų Tindalą, pakiliu balsu šūktelėjo Ianas Džeidinas ir entuziastingai mostelėjo šiam prieiti.
Komplekso pietiniame sparne įrengtas erdvus kalnakasių baras, kaip ir kiekvieną vakarą, buvo sausakimšas. Čia tarpusavyje trynėsi visi - šachtininkai, aptarnaujantis personalas, apsauga, administracija. Kiekvienas save gerbiantis svečias, kurių pastaruoju metu gerokai padaugėjo, taip pat būtinai čia užsukdavo. Ir tai nė trupučio nestebino. Ilgametis įstaigos savininkas Šonas O’Brajanas  labai pasistengė, kad savo atmosfera ši vieta kuo labiau primintų gerą seną užeigą Dublino senamiestyje. Pats būdamas seno kirpimo airis, Šonas garsėjo tvirtu bei tiesmuku charakteriu, už ką daugelis jį gerbė. Netgi sienos jo bare dvelkė sena jo protėvių dvasia ir kultūra. Vienas Dievas težino, kaip Šonui tai pavyko, tačiau kelių šviesmečių spinduliu tai buvo vienintelė užeiga kurioje galėjai paragauti tikro Žemės viskio. Žinoma šis velnio gėrimas, atsižvelgiant į jo pristatymo išlaidas buvo beprotiškai brangus, tačiau jo mėgėjų netrūko. Kasybos korporacija buvo dosni savo darbuotojams ir mokėjo gerokai aukštesnes algas nei daugelis konkurentų. O kas jau mokėjo beatodairiškai linksmintis tai užsigrūdinę kalnakasiai. Nelaimingi atsitikimai bei darbuotojų žūtys įvykdavo retai, tačiau visgi pasitaikydavo, tad daugelis naudojosi proga bent šiek tiek praskaidrinti savo tamsią kasdienybę. 
– Tempk savo užpakalį čionai, bičiuli. Kaip tik paruošiau tau šiltą vietelę. – Su plačia šypsena veide Ianas patapšnojo per tuščią kėdę šalia savęs. Nelaukdamas kol Rojus atsisės jis mostelėjo už baro stovinčiam Šonui. – Visiems dar po vieną!
– Aš tau ne padavėja, tad ateisi pasiimti pats, – rūsčiu balsu atsakęs Šonas paliko šluostomą vyno taurę ramybėje ir pradėjo pilstyti į bokalus alų.
– Kaip visuomet, tėvuk. Juk turim tausoti tamstos pavargusias kojeles, – šmaikščiai atrėžė Ianas ir pasirąžė. – Ech, geras visgi tas gyvenimėlis. 
– Kaip tau pavyko užimti stalą? – apsižvalgęs po sausakimšą salę paklausė jo Rojus. Paprastai popiet rasti laisvų stalų būdavo neįmanoma, o šįkart Ianas pasičiupo pačią geriausią vietą visai šalia baro.
– Kas pirmesnis, tas gudresnis, seni, – primerkęs akį atsakė Ianas. – O jei rimtai, šiandien grįžom keliomis valandomis anksčiau, tad atsibeldėm tiesiai čia.
– Taip, administracija vėl sustabdė kasimo darbus mūsų atšakoje. Tikiuosi tie šmikiai neapkarpys dėl to atlyginimo, – į pokalbį įsitraukė šalia sėdintis Iano komandos narys Kreinas Loras.
– O kodėl turėtų? – savo ruožtu paklausė alkūnėmis į stalą atsirėmusi inžinerijos specialistė Marija Lezal. – Ne mūsų problema, kad jiems labiau rūpi kapstytis po tuos senus griuvėsius, ar ką jie ten rado.
– Tik nesakyk, kad ir tu tiki tomis paskalomis? – atsikirto jai Kreinas. – Kaip tipiška moterims.
– Tai ne paskalos. Mano gera bičiulė dirba pamainos administracijoje ir pasakojo, kad jie plečia archeologinių kasinėjimų teritoriją ir tikriausiai netrukus uždarys visą mūsų šachtos atšaką. 
– Kitaip nei paskalom to nepavadinsi, – neatlyžo Kreinas. – Kokie dar griuvėsiai asteroide? Ar jums visiems nuo per ilgo buvimo kosmose visai smegenis susuko?
– Koks Kreinas šiandien piktas, – savo trigrašį įkišo Ianas. – Ar norit žinoti kodėl?
– Nelaimėliui ir vėl nenuskilo per pasimatymą, – akimirksniu atsakė Marija ir nutaisiusi šelmišką miną žnybtelėjo Kreinui į žandą. – Nenukabink nosies, pupuliuk. Kada nors ir tu sutiksi savo antrą niurzgančią pusę.
– Pala, o iš kur tu.... – Kreinas pažvelgė į ją nuostabos pilnomis akimis.
– Juk sakiau, aš viską žinau. – Marija mirktelėjo ir gurkštelėjo iš savo stiklo. 
– Ech, nuo šitos nieko nepaslėpsi. – Prunkštelėjęs Ianas uždėjo ranką Rojui ant peties ir rimtu veidu paklausė: – Taigi, pasakok, kas ten apačioje vyksta? Ką tokio jie ten rado, kad niekam neleidžia net artyn prieiti, o dabar dar ir krūvą mokslininkų atskraidino? Ar mums pilkoms vargo pelėms vertėtų pradėti nerimauti?
– Geriau paklaustum mūsų visažinės. – Marijos pusėn mostelėjo galva Rojus. – Panašu, kad ji žino kur kas daugiau nei mes visi kartu sudėjus.
– Bet juk tu dirbi apsaugoje, biče. Tikrai nutuoki daugiau už mus, – Neatlyžo Ianas ir pakišo jam savo pusiau nugertą bokalą. – Štai, gal tai padės atlaisvinti tau liežuvį.
– Kaip nehigieniška, – sumurmėjo Kreinas.
– Taip, ta panelė su kuria tau nenuskilo būtent taip tave ir apibūdino. – Marija apdovanojo Kreiną užuojautos kupinu žvilgsniu.
– O dėl Dievo meilės. Ar galim liautis tai aptarinėję? – Kreinas akivaizdžiai susierzino.
– Gerai jau gerai. Pakaks mušti gulintį, - užstojo bičiulį Ianas. – Po to jis tik dar labiau bambės, o man dar reiks su juo dirbti.
– Kaip pasakys mielasis. – Marija mirktelėjo Ianui.
– Gera mergytė. – Ianas atsidėkojo jai tuo pačiu ir pastebėjęs, kad Šonas baigė pilstyti gėrimus, pašoko nuo kėdės. – Ką gi, einu paimsiu alų, kol kas nors jo nenugvelbė.  O tu net negalvok, kad išsisuksi nuo atsakymo. Po kelių bokalų išklosi viską ką žinai, – bedęs pirštu Rojui į krūtinę Ianas apsisuko ir nužingsniavo. 
– Atstok nuo manęs. Aš tik eilinis apsaugos darbuotojas kuris daro ką, kur ir kada jam liepia, – prasižiojo Rojus, bet aukštaūgis šachtininkas jau buvo per toli, kad jį girdėtų aplink dūzgiančiame šurmulyje.
– Taigi, girdėjau, kad susiradai naują draugę? – lyg niekur nieko paklausė jo Marija. Nuo jos veriančio, nemirksinčio žvilgsnio Rojui akimirką net pasidarė nejauku.
– O iš kur tu...... – Šįkart nustebęs prasižiojo pats Rojus. – Ech, neverta net klausti.
– Mhm, būtent. – Linktelėjo galva Marija. – O ji visai nieko, bet manau, kad ne tavo nosiai.
– Pala, apie ką ji kalba? Tu ką, spėjai paną susirasti ir aš nieko apie tai nežinau? – savo ruožtu paklausė Kreinas.
– Širduk, tu apskritai nieko nežinai, bet žinok tau taip tik geriau. Mažiau galvą skaudės, – pareiškė Marija, vis dar neatitraukdama akių nuo Rojaus.
– Brolau, ši merga mane rimtai baugina. – Kreinas susigūžė savo kėdėje ir abiem rankom prisitraukęs bokalą vienu gurkšniu išmaukė trečdalį.
– Ir ne be reikalo, – slėpdamas nuostabą sumurmėjo Rojus. – Jei viską žinai, tai kam klausinėji?
– Juk žinai, kaip mane domina purvinos detalės. – Tiesmukumo Marijai galėjo pavydėti net daugelis vyrukų.
– Tai ar bent jau gali pasakyti kas ji? – Nebeiškentė ir Kreinas. – Kodėl aš paskutinis viską sužinau?
– Enda Artez, dvidešimt trejų metų amžiaus, atvyko prieš savaitę su paskutine mokslininkų komanda, – už Rojų atraportavusi Marija staiga pasuko galvą į šalia jos sėdintį Kreiną. – Žinotum daugiau, jei iš užpakalio pagaliau ištrauktum galvą. O dabar gerk savo alų ir leisk suaugusiems kalbėtis.
Po šių bičiulės žodžių šis tik dar labiau susigūžė.
– Na jau ne. – Rojus buvo ne iš tų, kurie lengvai pasiduodavo spaudimui. O ypač Marijos. – Kol kas apsieisi be nepadorių detalių, o jei tokios ir bus, sužinosi paskutinė.
– Pagyvensim, pamatysim, – savimi patenkinta Marija užkėlė vieną ant kitos kojas ir grakščiai pačiupusi savo taurę pridūrė: – Bet dešimt balų už beviltiškas pastangas. 
– Pone Tindalai? – Rojui už nugaros staiga nuskambėjo griežtas balsas. Rojus akimirksniu atpažino apsaugos viršininko Kordelo Bereto balsą ir atsidusęs atsistojo.
– Sveiki, bose. Kuo šįkart prasikaltau?
Žemo ūgio pliktelėjęs penktą dešimtį perkopęs vyras nebuvo panašus į apsaugininką, tačiau jo skvarbus žvilgsnis bylojo apie tvirtą charakterį, o tai tam tikromis aplinkybėmis buvo daug svarbiau už gerą fizinę formą. Ten kur reikėjo raumenų, Kordelas turėjo tokius kaip Rojus.
– Kol kas niekuo, tačiau jei ir toliau trinsitės šioje niekam tikusioje kompanijoje, tai bus tik laiko klausimas, – veriančiu žvilgsnius apdovanojęs Mariją ir Kreiną sumurmėjo apsaugos viršininkas.
– Ši niekam tikusi kompanija man kaip šeima, pone, – nepasimetęs atšovė Rojus.
Trumpai patyrinėjęs jaunuolį Kordelas šyptelėjo. – Sakoma, kad šeimos nepasirinksi, tačiau draugus renkamės patys. Lojalumas – pagirtina savybė. Džiugu matyti, kad bent jau kažkas apsaugo juos nuo neapgalvotų sprendimų.
– Na jau, viršininke. Sakyčiau atvirkščiai, – tarė Marija. – Tai mes rūpinamės, kad jis nepriskaldytų malkų.
– Kalbant apie malkas, panele Lezal, jūsų nosies kišimas į ne savo reikalus neliko nepastebėtas. Siūlyčiau kartais prikąsti liežuvį ir nesivaikyti gandų, antraip joks kirvis nepadės. Neabejoju kad tarp daugybės kitų nuogirdų jums teko girdėti posakį apie tai, kaip smalsumas pražudė katę. – Kordelas apdovanojo ją veriančiu žvilgsniu. – Nebūkit ta katytė.
– Miau, – provokuojančiai atsikirto Marija, tačiau Kordelas nebekreipė į ją dėmesio.
– Linkiu gražaus vakaro, ponaiti Tindalai ir tiksiuosi man nereiks jūsų pasigesti rytiniame pamainos susirinkime, – taręs apsaugos viršininkas linktelėjo Rojui ir apsisukęs nužingsniavo.
Kordelas garsėjo kaip griežtas, bet sąžiningas vadovas, tačiau vienintelė savybė kurios jis savo pavaldiniuose netoleravo buvo vėlavimas. Kartą Rojus jau paslydo ir per ilgai užsisėdėjęs su šia kompanija pramiegojo pamainos pradžią. Neaišku kodėl Kordelas suteikė jam dar vieną šansą. Paprastai jis nepasižymėjo tokia tolerancija, tačiau Rojus kažkuo jam patiko, o gal priminė ponui Beretui save jaunystėje? Bet kokiu atveju, dabar viskas priklausė tik nuo paties jaunuolio ir Rojus neketino vėl susimauti.
Jaunuolis sekė akimis paskui viršininką, kuris pasuko tiesiai link baro, pakeliui apsilenkdamas su Ianu. Nešinas bokalais abiejose rankose šis įmantriai laviravo tarp kelią jam pastojusių lankytojų. Vos vieno neapipylęs nuo galvos iki kojų Ianas pagaliau prisibrovė prie stalo ir pastatęs bokalus ant stalo sudribo į savo kėdę.
– Sekantį kartą tu pėdinsi, – tarė jis šalia vėl atsisėdusiam Rojui. – Man atrodo Šonas šįvakar prastos nuotaikos ir aš turbūt tik dar labiau jį suerzinau savo kvailu juokeliu.
– Ne kartą tau patariau susilaikyti nuo juokelių. Tu ir be jų pakankamai mielas, – koketiškai leptelėjo Marija.
– Prašyčiau, – sumurmėjęs Kreinas pasičiupo vieną iš naujai atneštų bokalų ir keliais gurkšniais jį gerokai patuštino.
– Bijau, kad šįvakar sekančio karto nebus. – Giliai atsiduso Rojus.
– Turi omeny Kordelą? – paklausė Ianas. – Liaukis, jis tik iš išorės vaidina kietą. Viduje senis tikras pūkuotukas.
– Net žiurkėnai kartais kanda, – prunkštelėjo Kreinas.
– Bet kokiu atveju, ryt laukia įtempta diena. Atskraidina naują įrangą ir personalą. Mažiausiai ko man dabar reikia tai susimauti, – konstatavo Rojus.
– Na tuomet po vieną ir būsi laisvas, – patapšnojo jam per petį Ianas. – O mes kaip visuomet, iki pergalės.
– Kreinas jau pusiaukelėj, – nužvelgusi gerokai įkaušti spėjusį bičiulį burbtelėjo Marija.
– Tuomet vejamės! – Pakėlė bokalą Ianas ir nelaukdamas susivertė visą gerklėn.

***

– Tau kaip visuomet? – paklausė Kordelo Šonas ir nelaukdamas atsakymo ištraukė iš po prekystalio nugertą škotiško viskio butelį.
– Pilk dvigubą. – Apsaugos viršininkas pabarbeno pirštais per stalviršį. Įsitaisęs prie baro krašto, savo įprastoje vietoje, jis nužvelgė atokiau besibūriuojančius aplinkinius įstaigos lankytojus ir palingavo galvą.
– Štai, – pristūmęs stikliuką arčiau tarė Šonas ir kiek padvejojęs pastatė butelį šalia. – Žvelgdamas į tavo surūgusią fizionomiją spėju, kad tai ne paskutinis, tad sutaupysiu sau ir tau laiko.
– Dėkingas, bičiuli, – sumurmėjęs Kordelas vienu mauku ištuštino stiklą ir nelaukdamas vėl jį pripildė.
Tuo tarpu Šonas atsistojo priešais ir netardamas nė žodžio vėl pradėjo toliau blizginti iki tol šluostytą bokalą. Jiedu su Kordelu buvo artimi draugai jau dvidešimt metų ir pačiam kamantinėti bičiulio nebuvo jokio reikalo. Kordelas pats atėjo tam, kad išsipasakotų. Jam tik reikėjo šiek tiek viskio ir kantrybės.
– Nepatinka man visa tai, – pagaliau prabilo Kordelas.
– Gal pradėk vardinti kas būtent? – paklausė jo Šonas. – Tau mažai kas pastaruoju metu patinka.
– Ir kuo toliau, tuo mažiau. – Atsiduso Kordelas. – Visa ši situacija jau seniai dvokia mėšlu.
– Turi omenyje kasinėjimus ir griuvėsius kuriuos jie rado apačioje? – savo ruožtu paklausė Šonas ir pastebėjęs pakeltą Kordelo antakį pridūrė: – Nesistebėk. Daugelis komplekse girdėjo vienokias ar kitokias nuogirdas. Pats žinai, kaip greit čia sklinda kalbos ir gandai.
– Visgi gal man teks pabendrauti su panele Kortez atskirai? – pažvelgęs per petį Marijos link burbtelėjo apsaugos viršininkas.
– Palik merginą ramybėje. Geriau pasakok kas būtent tau neduoda ramybės?
– Puikiai žinai, kad negaliu, – papurtė galvą Kordelas ir ištuštino dar vieną stikliuką.
– Tu mane pažįsti, – neatlyžo Šonas. – Man tiesiog neramu dėl tavęs. Jau kelias savaites vaikštai it musę kandęs.
– Esi tikras kalės vaikas. – Šyptelėjo Kordelas ir vėl čiupo butelį. – Šiandien padaviau pareiškimą dėl atsistatydinimo.
Šįkart iš nuostabos antakis pakilo Šonui. – Čia dabar?
– Taip, žinau. Netikėta, – pastebėjęs jo reakciją tarė Kordelas. –  Bet nebenoriu tame dalyvauti. Manau metas nešdintis iš čia kol dar ne vėlu.
– Tai kas ten, apačioje, po galais vyksta? – pastatęs bokalą rimtu veidu paklausė Šonas.
Kordelas ilgai spoksojo į baro savininką prieš atsakydamas. Šonas jo neskubino. Jis matė vidinį konfliktą Kordelo akyse ir kantriai laukė, kol šis prabils pirmas.
– Prieš valandą kasinėjimų zonoje jie rado kažką panašaus į kapą, – persilenkęs per baro stalviršį tyliai prabilo Kordelas. Prieš tęsdamas jis dar kartą apsižvalgė kad įsitikintų, jog niekas iš kitų baro lankytojų jo negirdėjo.
– Turi omeny su palaikais? – lėtai paklausė Šonas.
– O ką dar, tavo manymu, laidoja kapuose? – sarkastiškai atrėžė Kordelas. – Ir neklausinėk smulkmenų nes pats nežinau.
– Tęsk.
– Tik bėda ta, kad tai nebuvo šiaip kapas, – pasverdamas kiekvieną žodį tęsė Kordelas. – Ten visa sumauta masinė kapavietė. Visas šis asteroidas, tai vienas didžiulis prakeiktas ateivių kapinynas.
– Va čia tai naujiena. – Šonui sunkiai sekėsi tramdyti nuostabą. Akimirkai jam pasirodė, kad bičiulis jį mausto, tačiau Kordelo veido išraiška bylojo ką kita.
– Ir tai dar ne viskas. – Apsaugos viršininkas kilstelėjo pilną viskio stikliuką. – Po poros savaičių jie planuoja nutraukti visus žaliavos kasimo darbus ir perkelti personalą kitur. Į jo vietą atvyks korporacijos nusamdyti tyrėjai. Netrukus viskas čia neatpažįstamai pasikeis ir tokiems kaip tu ir aš tikrai nebebus vietos.
– Dar tik betrūko, kad čia pradėtų vaidentis ateivių šmėklos, – burbtelėjo Šonas ir persižegnojo. 
– Negali žinoti. Mano giliu įsitikinimu tam tikrų kapų geriau neatidarinėti, tačiau akivaizdu, kad tiems korporacijos mulkiams personalo saugumas rūpi mažiausiai. Jie tik didina darbų apimtis ir galo nesimato. Žinai, kad nesu prietaringas, tačiau sėdėti ant kažkokios nežemiškos civilizacijos kaulų krūvos man visiškai nesinori, – toliau tęsė Kordelas. – Taigi, man pakaks. Nešdinsiuosi iš čia artimiausiu reisu. Ir būdamas tavo vietoje pagalvočiau apie tą patį.     
Netardamas nė žodžio Šonas tik spoksojo į savo bičiulį. Tiesą sakant, jis net nežinojo, ką pasakyti. Šiame komplekse jie kartu darbavosi dvylika metų ir Šonas jau buvo apsipratęs su mintimi, kad čia ir užbaigs savo aktyvaus darbo karjerą. Sulaukęs šešiasdešimties, mažiausiai ko jis dabar troško, tai vėl kažkur kraustytis. Tačiau jo draugo žodžiai jį neramino.
– Duokš. – Čiupęs iš Kordelo rankų butelį Šonas prisipylė stikliuką ir sau. – Blaiviam apie tai galvoti neišeina.

***

Rojus grįžo į savo kambarį be didesnio entuziazmo. Kaip ir pasižadėjo, po vieno bokalo jis paliko bičiulius toliau linksmintis ir patraukė į vakariniame komplekso sparne esantį gyvenamųjų modulių labirintą.
Pakeliui jis spėjo persimesti keliais žodžiais su sutiktais bendradarbiais ir parašyti trumpą žinutę
Endai, tačiau mergina jį perspėjo, kad šįvakar bus labai užimta, tad nesulaukęs atsakymo vaikinas per daug ir nenusiminė.
Jie buvo pažįstami dar tik kelias savaites bet Rojui jau susidarė įspūdis, jog darbas Endai rūpėjo labiausiai už viską. Gal jis buvo jai tik atsipalaidavimo įrankis? O gal ji tik elgėsi atsargiai? Kas žino? Visi jie buvo čia laikini svečiai, tad tikėtis kažko rimto buvo per daug optimistiška. Bet kokiu atveju, jam patiko leisti su ja laiką ir tai buvo svarbiausia. Šiame užkampyje, kur joks sveiko proto žmogus savanoriškai nesibelstų, sutikti normalią merginą buvo tolygu laimėti loterijai, tad  tam tikra prasme Rojui nusišypsojo laimė.
– Laikas parodys, – sumurmėjo jis pagaliau ištiesęs kojas ir prasivartęs dar valandą bei paskendęs mintyse, galiausiai užsnūdo. 

Laukite tęsinio