Rašyk
Eilės (77025)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10779)
Vaikams (2620)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Musinukė Musinukė

Eduardas (III)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Antrasis įvyko po mylimiausio brolio laidotuvių, praslinkus mėnesiui nuo pirmojo. Tą rytą jaučiausi pragariškai liūdnas, bet privalėjau kiūtinti su pintine kvepiančių duonos kepalų. Juos turėjau iškeisti į gaidį ir vištą. Mūsiškius nusijojo lapė. Išsiblaškiusi Ela neuždarė tvarto durų, o iš miesto grįžusi Liuda nenuėjo patikrinti. Senelė baisiai supyko, bet mamytė surado išeitį. Ji ir pati būtų iškeitusi duoną į paukščius, bet jautėsi per daug prislėgta. Ką tik mirė jos pirmagimis, o jaunoji duktė negijo jau visą mėnesį. Kas nors turėjo pakeisti mamytę. Bet kas? Senelė žiemą nekeldavo kojos iš gryčios, ant Liudos pečių gulė dar daugiau rūpesčių, o Ela turėjo prižiūrėti Lizą. Likau aš. Senelė prigrasė nepaleisti paukščių.

Kai pasibeldžiau, duris atidariusi išstypėlė sušuko:

- Mamyte, atėjo ponios Liudvikos jaunėlis Edas!

Iš kito kambario atsliūkino pilkaplaukė vienuolikos pabiručių vaikų motina. Šalia jos išdygo ir ponas Aitas su savo žmona. Krūptelėjau. Ar jie galėjo lankytis čia kaip gydytojai? O ne! Juk visos Paupio šeimos buvo paliktos išstipti sava mirtimi. Jokie gydytojai čia nesilankydavo.
Visa laimė, greta buvo teta, kuri tuojau pripuolė prie manęs ir apglėbė. Ji taip tvirtai suspaudė, kad vos nepaleidau pintinės su šventąja duona. Galėjau užuosti tik ūkišką muilą, kuriuo ji mazgojosi.

- Ak, angelėli, Eduk, mažyli! Kaip gi tavo mamytė? Štai ir penktasis jos vaikelis atgulė amžino atilsio. Penki! Aš du palaidojau, o ji jau penkis! Ak! Liudas! Mano mylimas Liudukas! Jis taip neseniai čia sukosi it vijurkas. Visus mylėjo, ir mes jį mylėjome! Gražus, mielas jaunikaitis! Ak, kaip gaila! Kaip gaila! Atrodo, žemė prasiskirs jam pradingus. Ak, Liudas! – jutau, kaip drėko akys, o išdavikiškos krokodilo ašaros ritosi skruostais. Regėjau besijuokiantį brolį, girdėjau jo raginimą padėti vieni kitiems. Jis žadėjo, kad kai užaugs, viskas bus daug geriau. Jis neleis numirti nė vienam iš mūsų.

- Mes... mes visi... jo pasiilgsime ir pasigesime... – vargais negalais išlemenau. Jaučiau privaląs kažką sakyti, bet rauda trukdė regzti kalbą. „Jis nenorėjo, kad dėl jo lietume ašaras. Be to, ir saulutė pažadėjo juo pasirūpinti... Juk dabar jis su gerąja, šiltąja ir šviesiąja motinėle... Kai ateis pavasaris, brolis sės ant bitutės ir prineš saldžiausio medaus, kurį taip dievina Linutė. Ypač kai jis paduoda... Liudukas toks nuostabus... “ – troškau paatvirauti, bet pasakiau ką kitą. – Atleiskite... Mes... mes pamiršom... jūsų svečius. Mamytė...

- Ak, Eduk, Eduk. Kaip gi tavo mamytė? Ką jai, vargšelei?

Moteriškė paleido mane ir kaulėtais pirštais nubraukė ašaras. Susirūpinusios jos akys dar patyrinėjo mano veidą, ir tada teta stvėrė pintinę ir nusivedė į tvartą, kur šlitinėjo būrys gražių vištų. Kaip iš po žemių išdygo žaidimų draugas Julius. Jis stoviniavo. Tada moteris subarė jį, liepė sugauti gaidelį. Kol Julius vaikėsi rudeniop išsiritusį ir dėl to puodan nepapuolusį kuoduotį, apžiūrėjau kelias dešimtis išsigandusių vištų. Paprašiau Juliaus, kad sugautų Marguolę primenantį paukštį. Marguolė buvo Liudo numylėtinė.

Bet jie abu mane paliko. Dabar brolis miegojo naujoje lovoje. Bet greitai jį aplankys gerasis angeliukas ir nuves pas tėvelį, broliukus ir sesutes. Jie ilgai glėbesčiuosis, kalbėsis, o tada grįš prie savo darbų. Liudas sergės Liudą. Kaip ir Edutė saugo mane, Linas – Linutę, Liza – Lizą, Elas – Elą, tėtis – mamytę, o senelis – senelę. Jis turės labai daug veiklos, nes Liuda dažnai pamiršta save. Kai apsipras, brolis galės imtis ir kitų darbų: dabins langus, purtys debesų pagalves, glostys medžių šakeles... Jis tikrai nenuobodžiaus.

- Štai jūsų paukščiai. Tegu tarpsta.

- Ačiū, teta.

- Juliau, palydėk draugą. Dviem bus smagiau.

Pirma tikėjausi, kad su bičiuliu prasiblaškysiu, bet kalba nesirišo. Manęs nelinksmino kvaili juokeliai. Tik tiek, jog nereikėjo nešti gaidelio ir galėjau glostyti apkabintą vištą. Paukščiai dairėsi į šonus, o aš įsivaizdavau, kaip jie pasisveikins su naująja drauge ir puikiai įsikurs virtuvėje. Būtent ten nusprendėme apgyvendinti sparnuočius.

Niūri nuotaika namie, varginanti diena ir dar tolima kelionė iki miestelio! O ten būsiu apibartas. Juk vėlavau į „Laimingąją žuvelę“! Giliai įkvėpęs įsirėžiau į statinę. Ji buvo pilnut pilnutėlė. Kada Ela ir spėjo tiek prigaudyti?!

Kiek paritinęs stabtelėjau, ir apvalus, „E. Merikė“ pažymėtas daiktas pasileido link gimtųjų vandenų. Klupdamas ir griūdamas pasivijau ir sustabdžiau bėglį. Teko iš naujo pradėti kelionę. Kelionę? Bet kur? Žinoma, į miestą.

Slystelėjau, statinė ir vėl pasileido žemyn. Išsitiesęs ant minkšto sniego nebesistengiau atsikelti. Taip sunku! Rankos šalo, o akys degė. Gyvenimas toks neteisingas! Jis leidžia mirčiai susirinkti visus! Nesvarbu, ar jie pikti ar geri, ar jie lėbauja ar svajoja, ar jų nekenčia ar juos myli! Ta mirtis ateis ir manęs! Taip sunku krūtinėj, kažkas lyg replėm gniaužia gerklę. Žarna rija žarna, o dar tas šaltis. Brrr!

Ne, ne! Aš negaliu gulėti. Privalau padėti mamytei. Ką ji darys, jei neteks ir manęs? Žinoma, menka iš manęs nauda, bet vis... Įsirėmęs į šaltą snieguotą žemę pasikėliau ir nenusipurtęs sniego pasileidau paskui statinę. Nudžiugau, ji buvo čia pat. Liudukas pasirūpino, kad netoli pasimaišytų ponas Aitas ir sustabdytų besisukančias žuvis. Tik sustojęs prie pono, pasisveikinau.

- Labas rytas, ačiū Jums, pone.

- Nedėkok, Eduardai. Leisk, padėsiu tau.

- Jūs ir taip man labai padėjote.

Prisiverčiau nusišypsoti. Ponia atsakė tuo pačiu ir pažiūrėjo savo liūdnomis ir susirūpinusiomis akimis. O aš maniau, kad tik mamytė taip gali žiūrėti! Taip, kad trokščiau pulti jai į glėbį.

Pasvyravau, bet nepasidaviau kvietimui. Prisiglaudžiau prie statinės, bet ponas Aitas jos neatidavė, ir privalėjau ritinti ją su gydytoju. Dviese – daug lengviau. Man labai patikdavo, kai ir Liudas padėdavo. Jis kartu su mumis išeidavo į savo darbą mieste (mes neįstengėme sumokėti duoklės, todėl turėjome atidirbti), ir niekada neatrodė, kad statinė tokia sunki. Bet Liudo nebebuvo, žuvys pasunkėjo ir turėjau būti dėkingas, kad šį kartą sulaukiau pagalbos iš šio pono. Aš kaimietis, nevertas nė liesti jo laikomų daiktų.

Nusišluosčiau ištryškusias ašaras, ir melodingas ponios balsas perskrodė tylą:

- Ačiū, Eduk. Gal mano žodžiai ir ne laiku, bet... Mes tau dar neatsidėkojome už tai, kad išgelbėjai mūsų dukters gyvybę. Ir net nežinome, kaip galėtume atsilyginti. Gal ko nors norėtum?

- Man nieko nereikia, aš tiesiog džiaugiuosi, kad jūsų princesei viskas gerai. Ji per maža mirti.

- Ir tavo broliukas dar buvo vaikas, bet...

- Jis nepaliko manęs! Mažieji žmogeliukai nežudo, jie tik paleidžia sielą iš kūno, o ši vėliau apgyvena kur kitur. Aš lauksiu, kol Liudas grįš.

- Eduk?

- Tai man reiktų klausti, kaip jums atsidėkoti už šiandieną!

- Eduk, tai niekis. Norėjau paklausti... Gal tau patiktų apsilankyti mūsų namuose? Aitas galėtų pamokyti medicinos ar ko nors kito. Įgijęs žinių, greičiau išbristum iš šio skurdo.

Stabtelėjau ir pažvelgiau į mėlynas versmes. Jose nebuvo nė krislelio patyčių. Tik tas pats rūpestis ir meilė. O ir ponas Aitas neatrodė pasiruošęs šaipytis. Negi jų pasiūlymas tikras?

- Atleiskite, aš neturėsiu tam laiko.

- Ar tau patiktų?

- Labai, labai, ponia.

- Tuomet esi laukiamas svečias. Gali užsukti kad ir kiekvieną vakarą ar naktį. Reiktų belstis į galines, o ne į paradines duris.

- Žinoma, ponia. Bet... – sustingau. Ką aš kalbu? O kaip Linutė? Kaip galėjau ją pamiršti? Negi noriu, kad ji išsektų paskui Liudą? – Ne, ne! Man to nereikia! Aš tik noriu, kad mano mažoji sesutė nepaliktų manęs! Ką aš?..

Vien pagalvojus, kad mūsų tuščius rūmus gali palikti Linutė, nukrėtė drebulys. Menkas sesutės kūnelis, kuris taip ilgai grūmėsi su negailestinga ir šalta priešininke. Jis toks išvargęs, toks sulysęs. Bet jis dar dega, dar alsuoja. Tos žalios akys kartais prasiveria ir įsiremia į mane. Jos maldauja, kad būčiau šalia. O jeigu jos sustingtų, jeigu jos pažvelgtų tuo negyvu žvilgsniu, kokiu prieš porą dienų žvelgė Liudo akys. Atviros, bet nieko nebematančios.

Nebeįstengiau tvardytis ir kaip išardžius bebrų užtvanką paplūdau ašaromis. Jos liejosi upeliais, o mano mažą kūną krėtė šaltis. Paleidau statinę ir parklupau ant žemės. Negailestingi vėjai blaškė į visas puses. Bet tą minutę pajutau, kaip kažkas tvirtas apkabino mane. Trumpalaikė užuovėja pasirodė pastatyta ne iš žabų, ji apsaugojo nuo smarkios vėtros ir virto pašiūre.
2022-03-19 12:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-20 06:00
Daktaras Corona
Neįdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-19 16:08
Juozas Staputis
Gyvenimiškas ir skaudus apsakymas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą