Climbdown

Pašiepsit šitą mažą statistinį vienetą. 1 ar 2, žinot, kartais aš galvoju čia mano rašliavą ar mane pačią vertina? Nes kai apsilankai minėtojo kilniaširdiško vienetukininko profily, paspaudi ant kokio pavadinimo, tarkim normalaus, ir ten... O ten „šmakal makal, šykšt, pykšt, aš vertas pasaulio po kojom“. Tada galvoji, na ne, šitokia persona tekstų nevertina, tik tekstų žmogų. Gerai, dabar labai susireikšminau. Gal ir to verta, tikrai savotiška aš, tiesa pasakius, kažkas teisingai jau sakė, savo darbų neskaitau ir skyrybos visiškai nesuprantu. Na, kiekvienam savas achilo kulnas, ne? Pasakyk kažko aš jums irgi nepasakysiu, siūlau ieškot „kažko“ enciklopedijoj ar žodyne. Galit, dabar išklausę šitos mažos maldelės neformaliu formatu, sakyt vėl kažką juokingo, na, tarkim „ tirlimpompomtralialialia“. Kažin kaip Navakas atsakytų? Kažin kaip Jėzus į tai pasižiūrėtų? Kažin ar mano istorijos mokytoja suprastų? Žinot, nei aš žinojau kaip atsakyt, nei kaip pažiūrėt, o tuo labiau kaip suprast. Myli, nemyli, kokios gėlytės su žiedeliais biriais reikia ieškoti, bet žiema už lango nesitraukia, po paraliais! Ačiū, kad esat. Čia  kad nepamirščiau. Šiaip, jaučiu tai garbėtroškai čia bus skanu skaityt. Ar irgi, gerb. poete, ne Jūsų žanras? Gal ir nebepasirodys minėtoji, bet jau tu skaitai... Reikia kažką ir tau parašyt tada.
Prisimenu vieną rytą atsikėliau, ir rankos nutirpusios, kaip guminukas varčiaus, labai nemalonus jausmas, bandžiau nusikratyt, bet nepavyko. Teko laukt tas dvi minutes trisdešimt tris sekundes kol atitirpo. Toks nemalonus jausmas, žinai? Po to dar nemaloniau - vėluoju į paskaitą apie laiko planavimą. Paskaita irgi savotiškai tokia nutirpusi kažkokia. Sakė, kad man kalendoriuką su jėzuliuku pasidėt ant stalo ir tada nebevėluosiu į pilietinį ugdymą ir pradėsiu eit miegot laiku. Galvojau pasidėt, nes ką prarasi? Tai ir pasidėjau. Tada kitą naktį toks kažkoks sielos graužuliukas užėjo ir atrodė, kad jėzuliuko akys į mane spigina aštriai, labai aštriai. Ir taip nemalonu pasidarė. Panika apėmė. Ir viskas dėl to popieriuko lankstomo ir jėzuliuko akių. Tai išmečiau pro langą. Tikiuos atleis man kaimynai už šiukšlininą ir jėzuliukas, už na, supranti. Aš šiaip neįtikėtinai emocionali kartais, tai galvojau eisiu atsiprašyti jėzuliuko, su tom baisiom akim, tiesiai prieš kryžių, jo namuos. Nuėjau į bažnyčią. Galvojau, bus mišios, atpirksiu kaltes. Kur tau! Jėzulis manęs akivaizdžiai akyse matyt nenorėjo, taip stipriai, kad į savo namus net aktorius įsileido. Tai su aktoriais jis bendraut teikias, bet su manim ne? Ir kaip gi dabar tu eisi po kryžium atleidimo, kai Katažina pasakoja apie Mačernį, vaidina jo mylimąją keturiolikametę būdama penkiasdešimties? Nemalonu kažkaip, ir šiaip jau kai aktoriai šalia, jaučiu ir Jėzulis ten jau plastikinis, be akių. O plastikui aš nenusikaltau, tai apsisukau ir išėjau.

P. s. Pirmoji teksto dalis skirta mano asmeniniam rūpintojėliui