Rašyk
Eilės (77025)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10779)
Vaikams (2620)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Mūs nuotaika pakili –
Tuoj parlėksim tekini!
Apkabinsim brangią žmoną
Ir išgirsim piktą tėčio toną!
Prisiglausim prie mamos,
Ji liūdnai nebemos.
Pamyluosime vaikus –
Jie be mūsų praminė takus.
Pasidžiaugsim,
Niekur nebevyksim...
Tik štai –
Žiūri Liudvikas piktai.

Rytą kėlėm anksti,
Susirinkome visi.
Barškinom kaulus,
Kol vėsi rasa atgaivino kūnus,
O Liudviko šypsena –sielas.
Jis toks mielas!
Pavalgę gana prastai,
Išsigandom, kaip saulė jau aukštai.
Mes ginklus susirinkom,
Bendražygius susitikom
Ir patraukėm link mūro tamsaus,
Visiems baisaus.
Koja kojon žengėm
Ir priešų žvilgsnio vengėm.
Į priekį pasistūmėjom
Ir mintyse visus nugalėjom.
Bet po ankstyvų pietų,
Kaip akmuo kietų,
Įsakė mūs mylimas,
Pašiurpo net Tomas,
Pailsėti lig sutems.
Ką tai lems?

Paklusom
Ir tylėjom.
Vis sukom galvas į pietus,
Kur savam soste sėdėjo karalius rūstus.
Tas, kurį nuversti ėjom,
Kuris, tikėjom,
Mūs Liudviko įbrolis buvo
Ir niekur dar nežuvo.
Jisai, girdėjom,
Iš karo kai ėjom,
Nužudė savo tėvą ir pamotę,
Išsigydė šunvotę
Ir deimantų sostan sėdo.
Dailiai karalaitei nepagailėjo žiedo.
Dabar dviese gimtą šalį valdė
Ir mūsų galvas skaldė.

Kai prieš metus devynis,
Mus iššaukė į karą Lynis...

Stebėjau, kaip milžiniško skausmo pripildyti ežerai riedėjo giliomis išdžiūvusių upių vagomis. O vėliau, pasiekę sueižėjusios žemės pakraštį, akimirkai sustojo pagalvoti. Tada metėsi į bedugnę, kur vos atsitrenkę į pavargusią, kaulėtą ranką ištiško.

Siauros lūpos vis dar kuždėjo, tik nebebuvo girdėti ką. O milžiniškas šliužas vis lindo lauk iš urvo ir permatomų gleivių sluoksniu dengė niekuomet į šypseną nesusimetančius du brūkšnius. Tų gleivių buvo per mažai. Kad ir kaip norėjau, jos niekuomet nenutįsdavo iki išsikišusio siauro smakro. O šis atrodė itin keistai šalia vešlaus, žilo svyruoklių miško, rėminusio prakaulų aukštojo senio veidą. Kalnynų ir įdubų paženklintame pasaulyje buvo parašyta ne viena istorija.

Plačios šnervės kaip ištroškusios žuvys gaudė orą ir stengėsi pamaitinti visą kūną. Bet nebuvo taip jau lengva. Juk nosies landose gyveno pašėlusios laputės! Jos pačios niekada neišlįsdavo, nors ir ilgai stebėdavau. Tik retsykiais persisotinusios ar apsinuodijusios maistu imdavo vemti, ar prispyrus bėdai skuosdavo prie slenksčio išsituštinti. Ne, jos mokėjo ir daugiau. Kartais laputės dorodavo grobį, taškydavosi kraujais ir nudažydavo palaukes. Atmenu, kai mano mažoji sesutė susirgo, lapės nieko nepaisė ir pasigardžiuodamos draskė grobį. Krauju patvino abi olos, skystis skverbėsi į sesutės burną, vėliau gilyn... Ne, tai lapės kaltos, kad mažoji Eda mirė! Nors mamytė ir teigė, kad Edutę pražudė nešvarus maistas, bet aš netikėjau.

Mamytė dažnai meluodavo dėl mirčių. Ji Liudą, vyriausią mano brolį, priskyrė prie siaubingos, pernai siautusios epidemijos aukų, o Liną, devintąjį mano šeimos narį, garbiniuotą geltonplaukį broliuką, įrašė į sąrašus tų, kuriuos užpernai pasiglemžė plaučių uždegimas. Ne, netikiu! Liudas nuilso nešdamas sunkius kibirus ir nepastebėjo po kojomis pasimaišiusios mažų žmogeliukų armijos. Ji nuvertė jį ir prakeikė. O Linas visada mėgo valgyti šokoladinius saldainius, kokius matė ant princesės stalo, o vėliau rado po berželiu. Bet kažkas juos apnuodijo. Štai sesuo Liza, kurios visai neprisimenu, buvus tokia graži, kad įstengė nuraminti karalystę siaubusį drakoną. O prieš ketverius metus mus palikęs Elas suvalgė ožkarožę ir virto ožiu. Dabar jis gyvena su mūsų ožkomis.

Eda, Linas, Liudas, Liza ir Elas. Tai vis jaunesni ar vyresni mano broliai ir seserys, kurie pamiršo, kad pabėgdami stumteli mamytę į liūdesio pakalnę. Ir tėvelis Emilijus paliko mus. Buvau dar visai mažas, neatsimenu jo veido, jo balso. Tik žinau, kad jam išvykus persikraustėme į mamytės motinos – senelės Elenos – namus. Viskam vadovavo mylinti Liudvika ir jos antrasis vaikas – sesuo Liuda. Aplink sukiojosi undinių apžavėtas Lizas bei pikčiurna Ela. Kaip katytė apie kojas glaustėsi Lino dvynukė Lina. Ir dar buvau aš – septintasis mamytės vaikas Edas. Būtent taip mane vadino draugai.

- Eduk, – šnibžtelėjo Linutė, ir papurčiau galvą. Apie ją kaip kokios įkyrios musės sukosi minčių ir prisiminimų žvaigždės. Atgaminau, kad visai neseniai klausiausi pasakojimo apie Garsųjį karą. Klausiausi ne vienas, šalia sėdėjo ir kiti vaikai, bet dabar jie buvo kažkur dingę. Tik aš su Linute vis dar tūnojome šalia pasakoriaus, pasislėpę žuvimi pasmirdusioje statinėje. Dažnai joje glausdavomės, todėl pasidarę porą skylių pro jas ir dairėmės. Statinė mums buvo kaip namai, kuriuose sulaukdavome, kol seniai užbaigs pasakas. Tik tada galėdavome išlįsti ir nebaidydami mažųjų miesto ir pilies vaikų grįžti į Paupį, į savo jaukius rūmus. Liuda sakė, kad tai sukežusi, sutrūnijusi lūšna, o Elai mūsų namai – apsamanojusi žvejų trobelė.

Tiesa, Elai patiko žvejoti. Ji visada sugaudavo tiek daug žuvies, kad mudu su Linute kasryt ridendavome pilną statinę „Linksmosios žuvelės“ restorano savininkui. Jis vienas iš nedaugelio miesto gyventojų, kuris įsigydavo prekes tiesiai iš nudėvėtais drabužiais apsivilkusių Paupio gyventojų. Vakarais jis pranešdavo, ar mums rytoj ateiti. O taip nutikdavo beveik visada, todėl Ela labai retai paleisdavo laimikį. Bet kartais nutikdavo ir taip, kad senukui žuvų pritrūkdavo. Tada šlubuodavo prie statinės, kurios šone buvo išskaptuota „E. Merikė“, ir joje rasdavo mus. Man patiko šis žmogus. Jis buvo labai geras, nors ir vienakojis, ir vienakis. O jo anūkas, būsimasis „Linksmosios žuvelės“ savininkas, rėžė sparną apie mūsų Elą. Bent taip manė Linutė. O aš sakiau, kad tai ji barsto apžavus. Vargšas Etas! Juk jis taip nenusidėjo, kad visą likusį gyvenimą praleistų su pikčiurna Ela! Ši mane prižiūrėdavo tik tada, kai smarkiai prasikalsdavau. Vienas tik Lizas nesitraukė nuo sesės ir padėjo jai žvejoti. Bet ir jis turėjo savų priežasčių. Brolis manė, jog pats yra žuvis, o tos – jo draugės ar seserys.

Sugrubusiomis rankomis pasitryniau akis, kai pamačiau, kad prie žilo šilo su milžiniška, tik rogėmis leistis tinkama kalva priėjo pora augalotų vyrų. Jie vilkėjo kaip upės vanduo mėlynais švarkais, tik rankogalius dabino trys gelsvai žibantys perlai. Kaklus juosė mėlyni šunų antkakliai, o išpuoselėtas rankas nuo kaitrios saulės ir šalčio saugojo baltos pirštinės. Kojos buvo aptemtos sniego audeklu, tik pėdas dengė mėlyni batukai. Prisiploju prie skylės, norėdamas apžiūrėti tas stebuklingas kurpaites. Tik pilies gyventojai ir labai turtingi miestiečiai įstengė tokias nusipirkti. O! Kai užaugsiu, įsigysiu tokius batelius, kokių net Sima, turtingojo pirklio duktė, neturi. Pasidėsiu juos lovos kojūgalyje, kad kas rytą galėčiau pasigrožėti. Tai ne aštrus ir didelis peilis, kurį paveldėjau iš mylimiausio brolio, kurio nė geroji senelė neleido niekam rodyti.

Linutė stumtelėjo mane toliau nuo skylės iš išplėtė žalias kaip eglės spygliai akis. Ji godžiai žvelgė į skaniai žiaumojantį juodaplaukį. Atsidusau. Nuo ryto dar nieko nevalgėme, o saulė jau ritosi žemyn.

Tie iš pasakų atvykę princai kiek šiurkštokai pakėlė senuką ir jį nusivedė. Greičiausiai ketino pasirūpinti džiūsna, kuris, buvo matyti, vargsta. Visi puikiai atrodantys, stiprūs vyrai globojo nuskriaustuosius, ypač tuos, kurie linksmino jų vaikus. Ak, pavydėjau jam! Kodėl tie vyrai negalėtų užjausti ir vaikų, duoti jiems šiltų drabužių ir karšto maisto? Juk tiek nedaug prašau!

Pažvelgiau į gležną sesutę, kuri stebėjo už tvirtos ąžuolinės sienos zujantį pasaulį. Iš jo sklido mudviem nepažįstama laimė. Nugirdau, kaip ant grindinio nukrito duonos gabalas, ir man prieš akis išdygo milžiniškas stalas. Jis buvo nukrautas gardžiausiais pyragais, pyragaičiais, tortais, sultingiausiais troškiniais, kvepiančiomis žuvimis ir kepsniais, šviežiausiais vaisiais ir tyriausiu vandeniu. Ištiesiau ranką link skalsiosios duonos, ir visa pranyko.

Apsilaižiau. Stalas buvo netikras. Iš tiesų čia gūžėsi tik Linutė. Savo spindinčiomis akimis ji sekė nuokritą. Maistas, kuriuo ne tik ji, bet ir aš mielai pasivaišinčiau. Deja, jis nepriklausė mums. Įkišau letenėlę į kelnių kišenę ir ištraukiau porą žiauberėlių duonos. Pavarčiau jas, apžiūrėjau iš visų pusių. Atrodė ne taip jau ir prastai. Šias kriaukšleles gavau pusryčiams, bet pataupiau, nuslėpiau, nes abejojau, ar iki pietų išsaugosiu Liudos įdėtą lauknešėlį. Ir tikrai, jį atėmė mums dar neišėjus iš kaimo. Nenorėjau atiduoti, bet žinojau kaimo neklaužadų neįveiksiąs. Pasitraukiau be kovos.

- Sesute, imk. Liuda įdavė, – ištiesiau duoną ir pamelavau. Žinojau, ji niekuomet nevalgys, jei pasakysiu tiesą. Ir tikrai, mažoji mergytė patikėjo, atsuko sulysusį, bet dar vaikiškai apvalų veidą. Ji plačiai nusišypsojo, parodydama smulkius, baltus dantukus.

- Ji tokia gera! – mergytė pastvėrė duoną ir pakėlusi ją virš galvos apžiūrėjo prieš saulės spindulį, o tada grąžino man. –Turiu puoduką vandens. Kaip pasidalinsime?

- Negerk jo. Aš viską mačiau. Kai sėmei vandenį iš klumpelių karalystės, gelsvoji dievaitė nendrė įbėrė į puoduką piktųjų žemių, kurios ilgainiui nusės mūsų širdelėse ir mes pavirsime akmenimis. Verčiau atsigerkime iš gertuvės, kurią davė Liuda. Gerai?

- Taip. Kodėl tu toks pastabus?

- Vėliau sužinosi, Linute. Dabar valgyk.

Vieną žiauberėlę padaviau geltonplaukei, o kitą perlaužiau pusiau. Pusė jai, pusė man. Žinojome, kad gerosios fėjos užburia padalytą maistą ir jį paverčia daug sotesniu, todėl sesutė nepriešgyniavo, paėmusi pradėjo čiulpti. Ir aš traškinau savuosius pietus. Kai grįšim namo, ant stalo jau garuos žuvienė, ir mes skaniai pavakarieniausime. Na, aš tai nevalgysiu. Vėl sugalvojęs kokią dingstį snustelėsiu. O kai namiškiai suguls, išlipsiu iš savo guolio, persirengsiu ir patrauksiu laukais link šalto ir tamsaus mūro. Perlipęs jį arba perneštas drugelių atsidursiu prie ilgo ir erdvaus pastato. Pasibelsiu ir suskubsiu apsimauti pirštines. Duris atvers ponas Aitas. Jo liūdną veidą iškreips draugiška šypsena, o pavargusiame žvilgsnyje šmėkštelės džiaugsmo kibirkštėlė. Mes be žodžių suprasime vienas kitą ir nuvinguriuosime koridoriumi. Tada ponas rodys ir aiškins apie žoleles, švarą, pasakos apie ligas ir jų gydymą, mokys atpažinti simptomus ir stengsis perduoti savo išmintį.
2022-03-16 21:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-18 11:30
languota_ _ _
teneiškreipia tavo veido nieks--- net šypsena, gal tiesiog šypsokis :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-17 10:39
Juozas Staputis
Geros mintys ir įtaigiai sudėliotos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-17 05:29
Passchendaele
Ne kiekvienas tas, kuris yra, nėra ten, kur nereikia. Olimpas nebuvo sukurtas, nes jis buvo vienas. Tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą