Kai pasižiūriu į jauną mėnulį

Kai pasižiūriu į jauną mėnulį
Aš žinau kad viskas kartosis -
Iš pradžių ta forma
Apvadas mano nykščio nagui
Pirmoji fazė
Tada nežemiškas saulėtekis
Nušviečiantis latentinį kelią praskrendančiam varnui
Užtrauksiančiam tamsą ir suirutę.
Aštri lenkta geležtė dykumoj arba kur nors prie rūmų
Atsisuks į kaltinamojo nurėžtą galvą
Ir suspindės prieš saulės spjūvį
Ir dar bus daug akių aplink
Jos primins žmogaus akis tik daug bailesnes
Tokias kurios aptinkamos besivaduojančių vergų veiduose.
Tik prieš tai tos akys žiūrės į jauną mėnulį
Transliuojantį iliuzijas ir atspindžius
Ir negalės patikėti kad žiūri į geležtę
Į tą pačią su kuria lynai ir trosai
Kadais prilaikę uždangą ir badą buvo nukirsti.
Kai pasižiūriu į jauną mėnulį
Aš vis pamirštu jog jisai pilnas
Tiktai labiau tamsoj.