Norint geriau suprasti pateiktą ištrauką, pirmiausiai reikėtų perskaityti „Valentino diena ‘15”:)
[...]
Važiuojant namo Tomo sąmonė buvo tarsi aptemusi. Tik pasiekus miesto pakraštį ir atsidūrus arčiau namų galva prašviesėjo. Tik tada jis ištrūko iš apsėdusių pažeminimo vaizdų liūno. „Nebegalvok apie tai. Išmesk Megan iš galvos. Pamiršk, kas ten įvyko. Mąstyk apie gardžią vakarienę, apie bet ką, tik ne apie ką tik įvykusį nutikimą.“
Tomas sustojo prie maisto prekių parduotuvės. Buvo didelė paguoda, kai pagaliau galėjo nukreipti dėmesį kitur. Jis išrankiai rinkosi produktus. Į krepšį įmetė pakelį fasuotų obuolių ir bananų, tada priėjęs pasiėmė pluoštelį šviežių kalendrų ir godžiai pauostė. Šį vakarą jis negamins. Užsisakys greito maisto į namus. Vėliau pažiūrės gerą filmą su daug veiksmo. Tam reikės užkandžių.
Nardydamas parduotuvės lentynomis, nenoromis sustojo prie alkoholio skyriaus. „Šį vakarą būtų gerai prisigerti.“ Jis minutėlę svarstė ir delsė. Pagriebė spalvoto konjako butelį. Įsivaizdavo save sėdintį ant sofos ir maukiantį spirituotą gėralą. „Tai juk absurdiška.“ Galiausiai nusprendė to nedaryti. Šiuo metu jis nebuvo slegiamas širdgėlos, o tiesiog nusivylęs: tiek savimi, tiek savo kvailais veiksmais. Galiausiai viso labo pasigriebė keturias skardines alaus.
Grįžęs namo jis persirengė laisvomis sportinėmis kelnėmis ir marškinėliais. Tuomet iškart telefonu užsisakė mėgstamą picą. Po to išsitiesęs ant sofos įsijungė „Kovos Klubą *“. Šį filmą Tomas jau matęs begalę kartų, bet šiuo metu nepanoro žiūrėti nieko naujo, nes nepajėgė sutelkti dėmesio.
Gerdamas alų bei vangiai kramsnodamas picą stebėjo pagrindinį filmo herojų. Tai laisvamaniškas žmogus, kuriam nerūpi visuomenės nuostatos. Jis patrauklus, jis nieko nebijo, jis sunaikina visus, kurie stoja skersai kelio. Juo žavisi moterys.
Vakaras praslinko greitai. Televizorius užgeso, o Tomas dar ilgai nesikėlė iš guolio. Jis garsiai atsirūgo. Deja, bet gardus maistas ir alus nuotaikos nepakėlė. Pasitrynęs pavargusias akis pasigriebė mobilųjį. Laikė telefoną rankoje ir svarstė, ar tai daryti. Galiausiai surinko Pyterio numerį ir prisidėjo ragelį prie ausies. Pyteris atsiliepė negreitai. Iš mikrofono skambėjo pridususi tranki šokių muzika.
– Sveikas, Pyteri. Užsiėmęs?
Pasigirdo prikimęs balsas:
– Visada užsiėmęs.
– Man reikia su tavimi susitikti. Rytoj. Vidurnaktį.
***
Vėlyvas šeštadienio vakaras. Pyteris buvo išsipustęs, apsirengęs gražiais tamsiai raudonais marškiniais. Jis ėjo pirmutinis ir rodė kelią.
– Ir ką manai apie šią vietelę?
Tomas spraudėsi pro susirinkusius žmones. Jis atrodė kiek sunerimęs:
– Maniau, kad eisime į padoriai atrodantį klubą. Nuo kada pradėjai lankytis tokiose skylėse kaip ši?
– Tai yra geriausia skylė, kokioje tu tik esi įkėlęs koją. Supranti, Tomai, buvai apleidęs šį žaidimą, pats to nežinodamas tapai naminiu augintiniu ir, kol lindėjai būdoje, žaidimo taisyklės pasikeitė.
– Pyteri, atrodo lyg būtum čia pasirodęs iš pačios velnio irštvos.
– Jeigu tai tiesa, tuomet aš geriausias velnias, kokį esi sutikęs ir aš kaip tik tas velnias, kurio tau reikia. Labas, mažyte, – Pyteris pasisveikino su netoliese šokusia mergina ir slinko tolyn į klubo gilumą. Atsisukęs į Tomą, jis dėstė toliau: – Teks priprasti prie prastos muzikos ir po dvylika dolerių kainuojančių gėrimų skonio, bet šioje vietelėje apstu aukščiausio kalibro laukinių katyčių.
– Būsiu atviras su tavimi Pytai, šiuo metu netrykštu entuziazmu čia būti. Žinau, sakiau, kad noriu nuleisti garą, bet tiesą pasakius norėjau su tavimi pasikalbėti ir apie kai ką daugiau.
Pyteris vėl atsisuko į Tomą ir spragtelėjo pirštais jam prieš nosį:
– Atsipeikėk. Nustok dvejojęs. Žinau, dabar jauti šiokį tokį jaudulį, bet priprasi. Greitai pamėgsi šią vietą. Nagi, eime prie VIP ložių.
Stabtelėjęs prie sekančio vidinio įėjimo, Pyteris apsaugininkui parodė savo nario kortelę, tuomet kartu su Tomu įėjo į VIP patalpas.
Atmosfera vidinėje salėje buvo visiškai kitokia. Interjeras ir smulkios detalės atskleidė tikrąjį naktinio klubo žavesį. Stilingi staliukai, minkštos prabanga tviskančios sofos, tarpusavyje derantys atspalviai, neoninių šviesų spindesys, stiprus moteriškų kvepalų aromatas. Aplinkui sukiojosi daug akį traukiančių gražuolių merginų, tarp kurių įsimaišė saujelė iš pažiūros solidžiai atrodančių vyrukų. Vieni jų šoko, kiti šnekučiavosi ar kitaip linksminosi.
Tomo dėmesį iškart patraukė kelios atskiros pakylos su stulpais, prie kurių staipėsi pusnuogės šokėjos. Pyteris pastebėjo, kad Tomas žiūri į ant pakylos šokusią dailią brunetę. Išsišiepęs kumštelėjo jam į šoną:
– Numesk jai dvidešimtinę ir ji pašoks tave apsižergusi.
Tomas vis vien atrodė rimtas:
– Kaip jau minėjau, man reikia su tavimi kai ką aptarti.
– Gerai, eime, prisėsim, išgersim. Vaikinai jau laukia.
Pyteris pasuko link ložės, už kurios jau sėdėjo Vincas ir Maikas.
– Maniau, kad būsim tik mes du.
– Ei, sveikas ir tau, Tomai, – nugirdęs komentarą, sarkastiškai pasisveikino Maikas.
– Panašu, netrykšti džiaugsmu mus čia matydamas, – pridėjo Vincas, – turi paslapčių?
– Ne. Atsiprašau vyručiai, jūs teisūs. Viskas kuo puikiausiai.
Vincas papurtė galvą:
– Tomai, tai yra didžiausia tavo bėda – neatsiprašinėk, jei nieko nepadarei. Tau velniškai trūksta agresyvumo. Nagi prisėsk. Išgersim.
– Kad ir kaip nenorėčiau su tuo sutikti, bet esi teisus, Vincai, – sėsdamasis kita pus stalo atsakė Tomas.
Vincas matė susikrimtusį Tomo veidą ir jau nujautė atsakymą, bet vis vien paklausė:
– Tai kaip reikalai su pupa? Grandioziniai planai, romantiškas pasimatymas.
Tomas užsimerkė ir delnu pasitrynė kaktą:
– Pamiršk apie tai. Nieko nebus.
Su padavėja flirtavęs Pyteris nugirdo pokalbį ir priėjęs atsisėdo šalia.
– Kodėl? Kas nutiko?
– Nieko, tiesiog pamirškit.
– Nemalk šūdo, Tomai, papasakok, kas buvo, – vėl paragino Vincas.
Nenorom, bet Tomas vaikinams papasakojo apie po darbo įvykusį incidentą.
– Taigi aukštas blondinas, su sportiniu „BMW“. Įdegęs, gražus, žavingas, – samprotavo Pyteris. – Tas vyrukas yra pabaisa! Sumautas narcizas! Jis yra apibrėžimas to, kas yra negerai su šiuo pasauliu!
– Ką tik apibūdinai save, neskaitant to, kad esi žemas, – įsiterpė Maikas.
Kaip greitai įsiplieskęs, taip Pyteris greitai ir atlyžo:
– Hm, per Valentino dieną dovanoja meškinus. Vis dar bando ją sužavėti. Akivaizdu, tik neseniai pradėjo susitikinėti. Tavimi dėtas, per daug nesukčiau dėl to galvos. Greičiausiai pasitampys porą mėnesių ir išsiskirs. Per ilgai uždelsei.
Panašu, Tomas visiškai nesiklausė paguodžiančių žodžių. Jis mąstė apie kitus dalykus, o Pyteris pliurpė toliau:
– Visi kartu mes galėtume paversti to subingalvio gyvenimą pragaru. Nupūsim vyruką toli į užribį, – vaizdžiai rodydamas į Tomą, – ir tada pasirodysi tu: ponas jautrusis, ponas pasirengęs išklausyti, ponas visada pasiruošęs priimti liūdinčią panelę į savo glėbį.
Vincas nebesitvardė ir pertraukė Pyterį:
– Po galais, kas nors uždarykit šį žmogų į karstą! O Tomą dabar geriau pagerbkim minute tylos. Tos bobšės draugužis per tris sekundes sumalė į miltus jo ego, pasitikėjimą savimi ir vyriškumą. Štai kaip viskas yra daroma, o mergina tai matė. Situacija nepataisoma. Baigtas biznis. Susitaikyk su tuo. Pamiršk ją ir nebedaryk sau gėdos. Bet yra vienas bet. Ir tas bet yra didelis. – Žemu, dusliu tonu: – Su vyruku reikia atsiskaityti.
Pyteris linktelėjo:
– Velniškai teisingai. Galim apmėtyti jo automobilį supuvusiais kiaušiniais.
– Kas tau darosi? Ką, gal tu ikimokyklinukas? – juokingu pasiūlymu stebėjosi Vincas. – Jį patį reikia pamokyti. Nusiųsti žinutę. Geriausia būtų užsimaukšlinti kaukes ir naktį pričiupus, pridaužyti suskį iki sąmonės netekimo. – Minutėlę pagalvojo: – Hm, tuomet ant krūtinės priklijuoti laiškelį su užrašu: „Atstok nuo merginos. „ Kaip sakoma – laimi visi.
– Liaukis, – be didesnio susidomėjimo atsakė Tomas.
Vincas atsilošė krėsle:
– Tomai, tai yra tavo reikalas. Nori būti myžnius su sumindytu orumu – tebūnie.
Visą laiką tylėjęs Maikas apie kažką įnirtingai mąstė:
– Kokios konkrečiai markės jo „BMW“?
– Tiksliai nepasakysiu. Ganėtinai naujas, keturių durų, – pasvarstęs atsakė Tomas.
Maikas suraukė antakius:
– Man reikia ratlankių. Jeigu dirbtumėm visi išvien, galėtumėm apsisukti per kelias minutes.
Pyteris linktelėjo:
– Man tai patinka. Tomai, ką manai?
Tomas akmeniniu veidu žiūrėjo į tolį. Jis svarstė:
– Reikės mažumėlę luktelti, bet manau galim tai padaryti.
– Taip, – sutiko Pyteris.
Vincas nieko nesakė, kas jo kalboje paprastai reiškė pritarimą.
Užsisakę antrą butelį viskio vaikinai išlenkė po dar vieną taurę ir kurį laiką atsipalaidavę stebėjo išsirengusių merginų pasirodymą.
Pyteris iš Tomo žvilgsnio suprato, kad jo galvoje sukiojosi daugiau klausimų:
– Kas dar?
Tomas atrodė kaip niekad surimtėjęs:
– Ar tiesa, kad tu užsiimi narkotikų platinimu?
Pyteris minutę galvojo, stebėdamas merginas:
– Na supranti, aš nesu versle iš tikrųjų. Kartais šiek tiek įbrendu į tai, bet ne per daug. Hašišo ir kokaino paklausa mieste milžiniška, bet didžiąją dalį verslo valdo stambūs rykliai. Kas domina konkrečiai?
– Galėčiau būti produkcijos gamintoju. Kalbu apie marihuaną, – kuo ramiausiai išpyškino Tomas.
Išgirdę šiuos žodžius Maikas ir Vincas pradėjo juoktis.
– Tik nesakyk, kad tu rimtai.
Pyteris taip pat šypsojosi:
– Oho, tai buvo netikėta. Tomai, tai nėra taip paprasta, kaip tu įsivaizduoji.
– Žinau, kad tai nėra paprasta, bet manau galiu tai padaryti.
Pyteris įdėmiai pažiūrėjo į Tomą:
– Kodėl apie tai mąstai? Tik nepradėk skiesti, kad tos bobšės elgesys privertė tave pasikeisti.
– Tai neturi nieko bendro, – jis gurkštelėjo viskio, – man praverstų keletas papildomų dolerių. Paprastas atsakymas.
Vincas toliau negalėjo tuo atsistebėti:
– Žinot, vyručiai, aš pabučiuočiau kam nors į subinę už galimybę pamatyti Tomą auginantį žolytę.
O Pyteris tik purtė galvą:
– Deja, bet negaliu įsivaizduoti scenarijaus, kuriame, vaikine, tu augini žolę.
– Aš visiškai rimtai, – toliau įtikinėjo Tomas.
Pyteris nustojo šypsojęsis ir pradėjo elgtis santūriau.
– Nori papildomų pinigų? Galėtum perpardavinėti kontrabandines cigaretes. Tai nėra sudėtinga. Po galais, kontrabandines cigaretes perka net policininkai. Jiems juk rūkyti irgi reikia. Pelnas nėra didelis, bet rizika taip pat minimali.
– Nežinau. Ką dar turi užanty?
Dabar Pyteris atrodė visiškai rimtas. Akimis jis tyrė Tomą, bandydamas suprasti, ar gali juo pasitikėti. Tuomet prakalbo:
– Prieš kurį laiką gavau sintetinio kokaino siuntinį, atgabentą iš Meksikos. Du ryšulėliai po 250 gramų. Stipriai atsiduoda amoniaku. Prastas gaminys, sunku parduoti. Produktą reikia išgarinti ir persijoti, bet niekaip neprisiruošiu tuo užsiimti. Įspėsiu, virtuvė prasmirsta, bet jei gyveni vienas ir turi gartraukį, problemų kilti neturėtų. Dviejų valandų darbas, po kurio turėtų likti maždaug 400 gramų produkto. Už tai sumokėčiau 800 dolerių, – Pyteris žvelgė tiesiai Tomui į akis. – Padaryk man šią paslaugą ir galėsim pakalbėti apie marihuanos auginimą.
Tomas ilgai nesvarstė:
– Bus padaryta.
Po kelių valandų šėlionių, klubinėtojai pradėjo skirstytis, tačiau lauke, prie išėjimo, vis dar buvo apstu žmonių. Netilo juokas ir kalbos. Vieni rūkė, kiti šnekučiavosi, treti nesibodėdami pradėjo įžangines glamones čia pat gatvėje. Keletas laukusių už parankių susikibusių merginų, vaikino pakviestos, mielai sutiko būti parvežtos automobiliu namo.
Mandagiai aplenkdamas susirinkusius, Tomas su draugais išėjo pro paradines duris. Jie jau ruošėsi išsivaikščioti kas sau.
Tomas taip pat norėjo traukti namų link. Šalia jo rūkė labai daili smulkaus sudėjimo panelė. Jos apranga buvo kiek iššaukianti, bet seksuali: trumpas, aptemptas sijonėlis, nėriniuotos, tamsios pėdkelnės, aukštakulniai. Iš mandagumo, o gal dėl to, kad buvo išgėręs, prasilenkdamas su dama Tomas šyptelėjo ir pasisveikino. Tuomet, susikišęs rankas į kišenes, kukliai nuėjo šaligatviu tolyn. Šioji dar kiek luktelėjusi numetė pusiau surūkytą cigaretę ir greitai jį pasivijo. Mergina nusišypsojo ir elegantiškai žingsniuodama greta paklausė:
– Ar tokiu būdu tvarkai reikalus?
Tomas atrodė nustebęs:
– Apie kokius reikalus kalbate?
Ji nevyniojo žodžių į vatą:
– Už šimtą dolerių tave patenkinsiu.
Nesusitvardęs Tomas pradėjo garsiai juoktis. Jis žinojo, kad šioje situacijoje nebuvo nieko ironiško ir prajuokino ne pats pasiūlymas, o žodis „patenkinsiu“ ir tai, kaip jį ištarė ši panelė: ji naudojo persūdytą intonaciją. Šiandien tai buvo ko gero pirmas kartas, kada jis nuoširdžiai nusijuokė. Už tai turi dėkoti šiai nepažįstamai merginai, kurios draugiškumas greitai išgaravo:
– Nesubrendęs, iškrypęs kvailys!
Papūtusi uodegą, ji apsisuko ir paliko vaikiną ramybėje.
– Na, tebūnie.
* 1999 m., kino kompanijos 20 Century Fox filmas, paremtas Chuck Palahniuk 1996 m. romanu (angl. Fight Club).