Vasario vidurys

Vasario vidurys. Mes Varšuvoje vaikštome po Pragą.
Mes ieškome kavinių. Ir tik tų, kur aukštos lubos.
Tokių čia dauguma. Net galima sakyt, kad visos.

Vasario vidurys. Vieni juokai lauke sušalt į ragą
per pusvalandį. Nes tik neužeik vidun ir per vėlu bus.
Šį syk arbatos? Taip. Su medumi? Užpilkite melisos.

Į trečią dieną turim išsirinkę.
Ir lubos aukštos, bet, svarbiausia, kėdės.
Nuo jų pakilt – ne paprastas dalykas.

Todėl nekylama. Akimirkos lėtėjime išbrinkę.
Į lango stiklą žvilgsnis įsiėdęs
paliko siluetą. Siluetas plikas.

Toje kavinėj lengva laiškus mintyse dėlioti.
Kelis žodžius ir pyragaičio nuotrauką išsiųsti.
Po nuotrauka su daugtaškiu gaut komentarą.

Toje kavinėje planai lengvai augina plotį.
Jų sėkmės ateity formuoja rimtą spūstį.
Palikdamos praeityje stiklinę džiaugsmo tarą.

Visi skubėjimai kavinėse net neverti skatiko.
O Varšuvoj skubėt kavinėje – nusikaltimas.
O laiko švaistymas kavinėj – tikras gėris.

Gal būt sėdėta per ilgai. Bet nieks neatsitiko.
Kavos per daug? O taip. Tačiau kokie intymūs
vaizdai kavoj ištirpę. Gerk negėręs.