Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pirmas skyrius

„Alvium“ korporacijai priklausantis statinis asteroidas XRC-2
Laboratorinių tyrimų modulis dviejų kilometrų gylyje
21: 45

– Mėginys vietoje. Kameros hermetizacija baigta, visi aplinkos matavimo davikliai veikia nepriekaištingai. – Prisimerkęs Orsonas Rajanas kone įkišo savo ilgą nosį į holografinį ekraną, iškilusį virš jo darbo stalo. Dar kartą permetęs akimis skaičių ir lygčių mozaiką, turbūt suprantamą tik jam vienam, jis galiausiai pridūrė: – Taip. Viskas paruošta eksperimentui, profesoriau. Kitaip sakant, scena jūsų, maestro.   
– Dėkoju, kolega. Seniai metas pradėti, – pakylėtu balsu atsakė Deimjenas Bretonas ir prikandęs viršutinę lūpą spustelėjo valdymo panelės klavišus. Analogiškame holografiniame ekrane jis lėtai suvedė  programos parametrus. Tuomet atsilošė kėdėje ir įnirtingai patrynė kaistančius delnus. Taip visuomet atsitikdavo, kai profesorius jausdavo įtampą arba susijaudinimą. Penktą dešimtį perkopęs biologijos mokslų daktaras jau senokai nebuvo patyręs tokio jaudulio. Tiesą sakant, jis dar niekuomet taip nesijautė. Ir visiškai nenuostabu. Šiandien ant kortos buvo pastatyta viskas: jo ateitis, lūkesčiai, o svarbiausia – ambicijos. Kaip ilgai jis laukė šios akimirkos, šio šanso patvirtinti savo teoriją ir pagaliau įrodyti visiems, kad galų gale jis buvo teisus. Sėkmės atveju šis atradimas apverstų aukštyn kojomis ne tik viso mokslo pasaulio sampratą, tačiau ir jo paties gyvenimą. Dabar beliko tik spustelėti vykdymo mygtuką ir pradėti svarbiausią tyrimą jo mokslininko karjeroje.
Tačiau Deimjenas neskubėjo. Atsidūręs taip arti tikslo jis staiga panoro akimirką stabtelėti ir prisiminti aplinkybes, kurių dėka šiandien čia atsidūrė. Nors ir nenorėdamas to pripažinti garsiai, jis už viską buvo dėkingas greta sėdinčiam studijų laikų bičiuliui profesoriui Rajanui.
Galima tik įsivaizduoti Deimjeno nuostabą, kuomet prieš tris mėnesius jis sulaukė Orsono skambučio su kvietimu atvykti į šį naudingų išteklių kasybos korporacijai priklausantį asteroidų žiedą tolimojo kosmoso platybėse. Panašu, kad vieno jų gelmėse korporacijos šachtininkai rado kažką neįprasto.
Pasak profesoriaus Rajano, tai buvo akivaizdžiai dirbtinės kilmės konstrukcija, savo struktūra primenanti senovinio miesto griuvėsius ir archeologijos mokslų daktaras iškėlė drąsią teoriją, jog galbūt šis dvidešimties kilometrų skersmens luitas buvo kadaise susprogusios planetos dalis.
Tačiau Deimjeną labiau sudomino kas kita. Žinoma, prieš tai jam teko pasirašyti išankstinę      konfidencialumo sutartį draudžiančią dalintis šia informacija ir tik tuomet Orsonas atskleidė, jog griuvėsiuose jie aptiko dar kai ką – potencialų nežemiškos gyvybės pėdsaką ir Deimjenas buvo pirmas į kurį jis kreipėsi su pasiūlymu bendradarbiauti.
Vos peržiūrėjęs trumpą atradimo ataskaitą profesorius Bretonas jau kitą dieną gulėjo kriogeninėje miego kapsulėje privačiame transportiniame erdvėlaivyje, paliekančiame Saulės sistemos ribas. Kasybos kompanija apmokėjo visas jo kelionės išlaidas bei pervedė neįtikėtinai dosnią premiją nepriklausomai nuo to ką profesoriui pavyktų aptikti. Deimjenas tuo tik dar labiau apsidžiaugė. Po skausmingų skyrybų jo kišenė buvo gerokai paplonėjusi. Maža to, kompanija patenkino jo prašymą, kad sėkmės atveju jo vardas būtų siejamas su atradimu, o tai profesoriui Bretonui buvo svarbiau už bet kokius pinigus.   
Dieve, kaip jis troško pripažinimo ir kaip jam to trūko. Tai buvo galbūt paskutinis jo rimtas šansas pažaboti sėkmę ir giliai širdyje Deimjenas neabejojo, kad netrukus jo profesinių nesėkmių virtinė baigsis ir tuomet visi jo kritikai bus priversti užsičiaupti.
– Profesoriau? – švelnus moteriškas balsas ištraukė Deimjeną iš jo apmąstymų. – Ar viskas gerai?
– Deimjenas vėl užsisvajojo. – Greta sukikeno Orsonas. – Jis garsėjo tuo dar studijų laikais ir panašu, kad nė kiek nepasikeitė. Mes jį taip ir vadindavom: Svajoklis Deimjenas.
– Buvau visiškai apie tai pamiršęs, – sumurmėjo Deimjenas.
– Kas tiesa tas, ne melas, – konstatavo Orsonas.
– Manau, kad tai savotiškai žavu, – tarė Deimjenui už nugaros stovinti Enda Artez. Vilkinti baltą kombinezoną jauna moteris smalsiai spoksojo į ekraną.
– O taip, žavesio jam netrūko, - neatlyžo Orsonas. – Kaip beje ir tamstai.
– Prašyčiau susilaikyti nuo tokių komentarų, kolega, – suraukęs nosį jam atsikirto Deimjenas. – Ir primygtinai siūlau palikti mano asistentę ramybėje. Tu jai ir taip per senas.
– Gerai jau gerai. Užuominą supratau. – Tartum pasiduodamas iškėlė rankas Orsonas. – Tai ko laukiam? Kalėdų?
– Tai naujas etapas. Didi akimirka, – šįkart lėtai trindamas delnus atsakė Deimjenas. – Leisk ja pasimėgauti.
– Tikra tiesa, profesoriau. Puikiai jus suprantu. – Enda švelniai uždėjo jam ranką ant peties. – Net neabejoju, kad jums pavyks.
– Dėkoju. Tu visuomet manimi tikėjai. – Patapšnojo per jos pirštus Deimjenas.
Enda buvo jam kaip duktė ir vienintelė, kuria jis besąlygiškai pasitikėjo. Jos lojalumas ir beatodairiškas atsidavimas darbui sužavėjo profesorių dar tuomet, kai jie susipažino jam vedant paskaitas Marso Technologijų Universitete. Tarp jų užsimezgęs ryšys neturėjo nieko bendro su romantika ir ne tik dėl amžiaus skirtumo. Tai buvo kas kita, abipusis supratimas ir meilė mokslui. Tad nenuostabu, kad vos jam pasiūlius, jauna mokslininkė metė viską ir atsekė paskui jį į šį Dievo užmirštą tamsų užkaborį. Profesorius buvo jai nepaprastai dėkingas ir buvo pasiryžęs padaryti viską, jog šis merginos lojalumas neliktų be atpildo. Tačiau pirmiausia jis turėjo patvirtinti savo tezę.
– Paskutinis pasiruošimo etapas ir pradėsim, – giliai įkvėpęs tarė Deimjenas ir spustelėjęs komandos vykdymo klavišą pakėlė akis virš ekrano. Ten, kitapus storo stiklo sienos, uždaros ir sterilios patalpos centre stūksojo dviejų metrų ilgo ir metro skersmens hermetiškai izoliuota permatoma kamera.
Jos kairiajame kampe įmontuota plona metalinė alkūnė staiga pajudėjo. Atlikusi keletą manevrų ji iškėlė prie jos galo pritvirtintą kūgio formos prietaisą virš kumščio dydžio tamsiai mėlynos spalvos suakmenėjusio kristalo, patalpinto kameros viduryje.
Pati laboratorija, kurioje jie šiuo metu darbavosi, buvo įrengta viename iš požeminei kalnakasybai skirtų gyvenamųjų modulių, kuriame vienu metu galėjo gyventi ir dirbti iki penkiasdešimties specialistų.
Siekdama išlaikyti archeologinius bei biologinius tyrimus paslaptyje kompanijos vadovybė jį tyliai nurašė specialiai šiam tikslui. Nors pats modulis nebuvo skirtas moksliniams bandymams ir neatitiko įprastų saugumo standartų, tačiau korporacija dosniai investavo į reikalingą įrangą bei įdiegė griežtus aplinkosaugos protokolus dar prieš atvykstant mokslininkų komandai.   
Dviejų kilometrų gylyje stūksantį modulį su asteroido paviršiuje įrengtu pagrindiniu kalnakasybos kompleksu jungė vienintelis tarnybinis liftas, kuriuo naudotis galėjo tik specialų leidimą turintys asmenys. Visi laboratorijos darbuotojai tokius turėjo ir galėjo bet kada lankytis viršuje, skirtingai nei paviršiaus įgula, kuriai buvo griežtai draudžiama artintis prie laboratorijos.
Nors pastariesiems kilo nemažai smalsių klausimų apie tai kuo gi grupė mokslininkų užsiiminėjo asteroido gelmėse, kompanijos administracija nesiteikė pateikti aiškaus atsakymo. Savo nuosavybėje jie galėjo daryti ką užsimanę, o dosnūs priedai prie darbuotojų algų užtikrino, kad mažai kam kilo noras rizikuoti savo gerai apmokama darbo vieta.   
Korporacija nepasitikėjo net savo darbuotojais ir tik apsaugos viršininkas bei kasyklos administratorius žinojo apie tai, kas vyko apačioje. 
Skirtingai nei jaunesniems mokslininkams, pačiam Deimjenui visiškai pakako modulyje įrengto modernaus gyvenamojo komplekso, su erdviais miegamaisiais bei puikios laisvalaikio praleidimui skirtos salės. Profesorius tam nė kiek neprieštaravo. Iš prigimties būdamas vienišius jis mieliau rinkosi mėginius ir formules nei bendravimą su kitais. Vienintele išimtimi buvo Enda. Jo asistentei tik keletą kartų pavyko nusitempti jį viršun pramankštinti kojas bei trumpam pakeisti aplinką, o svarbiausia aplankyti kalnakasių pamėgtą barą. Mėgstančiam retkarčiais pakilnoti stikliuką Deimjenui tai buvo vienintelė pramoga, kurios jis ilgėjosi. 
Profesorius taip pat nė kiek nenustebo sužinojęs, kad jam ir kitiems penkiolikai laboratorijoje dirbančių specialistų bei juos aptarnaujančiam personalui buvo griežtai uždrausta dalintis bet kokia informacija su likusiais komplekso gyventojais. Tai buvo visiškai suprantama. Korporacija rado kažką vertingo šio milžiniško luito gelmėse arba bent jau jie taip galvojo ir darė viską, kad konkurentai apie tai nesuuostų. Netgi Deimjenas nežinojo visų smulkmenų, nors ir labai spaudė Orsoną pasidalinti šio turima informacija. Deja profesorius Rajanas atskleidė jam tik tai, kas jam buvo leista. Deimjenas įtarė, kad ir jo bendrakursis žinojo toli gražu ne viską.

Laukite tęsinio
2022-02-15 17:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-17 18:58
Damastas
Kiek trūksta intrigavimo, iškart atskleidžiamos kortos apie esminį įvykį. Gana standartiški personažai: profesoriai "vaidina" profesorius, mergina mokslininkė taipogi itin sąžiningai atlieka merginos mokslininkės rolę. Net matau, kaip pasitaiso akinius be dioptrijų. Jie tik tam, kad pabrėžtų jos vaidmenį.
Jauni jauno rašytojo raštai (:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-16 10:07
Klemensas
Dėkoju už komentarą. Tai tik pusė pirmos dalies ir kurios nelabai kas aišku ir tai suprantama. Bet bus ir daugiau. Tai tik pati pradžia jau suplanuotos knygų trilogijos. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-15 23:08
Nukainotas
Pradžia sudomino, bet paskui viskas nukrypo į šalutinių detalių pasakojimus ir niekas neįvyko, tik trys mokslininkai pasikalbėjo apie nieką ir paspaudė porą mygtukų. O vietoj cliffhanger'io dar daugiau buitinių aplinkybių aprašymo ir pakartojimas to, kas jau buvo pradžioj pasakyta, kad „korporacija rado kažką vertingo“.

Įsivaizduok filmą, kuriame mokslininkai tuoj perskels kažkokį įdomų ateivių kristalą, bet tada pradedami rodyti ilgi flashback'ai apie mokslininkų santykius, kaip kas susipažino, kaip kas kam paskambino, kiek kas mėgsta išgerti, rodomos patalpos kuriose veikėjai gyvena ir t. t. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą