Rašyk
Eilės (77851)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 35 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Jį pažadino švelni melsva šviesa. Porąsyk pamirksėjęs ir pasitrynęs akis, apsižvalgė kontūrus imančiame įgauti kambaryje. Metalinė lova, tačiau čiužinys minkštas ir patalynė, nors ir šiurkštoka, turėjo švelnų švaros kvapą. Jis pakilo. Melsva užuolaida, supanti jo lovą, vienoje pusėje buvo atitraukta, pro tarpą matėsi šviesiai pilkos grindys, šviesiai mėlynos sienos, ir pusė lango, pro kurį nesimatė nieko, tik sklido ta melsva šviesa. Jis neabejojo, kad priėjęs arčiau pamatytų mėlyną dangų ir jūros pakrantę. Jis buvo čia anksčiau, čia…

Kas tai per vieta? Jis tikrai čia buvo, bet niekaip negalėjo prisiminti, kas tai per vieta ir ką jis čia veikia. Nerimas bakstelėjo į širdį. Ką jis vakar veikė? Kokie buvo planai rytojui? Ką jis planavo šiandienai? Jis ėmė neramiu žvilgsniu dairytis po kambarį, pro langą nieko nesimatė, tik melsva migla, nors pojūtis, kad kitapus lango turėtų plytėti jūra, nepraėjo. Nei vieno asmeninio daikto: nei užrašinės, nei asmeninio kompiuterio, nei batų. Taip beieškodamas suprato, kad neprisimena, nei kas esąs. Negalėjo prisiminti savo vardo. Prisivertė nuryti beišlekiantį baimės riksmą. Turi būti išeitis. Reikia surasti kitą žmogų. Jis išeis pro duris į koridorių, ir…

Kambaryje durų nebuvo. Jis perbraukė rankomis per plaukus. Dar kartą. Apėjo ratu visą kambarį, atidžiai tyrinėdamas sienas, ieškodamas vos įžiūrimų tarpelių ar siūlių, išduodančių ten esančias užmaskuotas duris, bet ne. Nėra durų.

Jis pripuolė prie lango, tas, žinoma, irgi buvo be rankenos, ir pro jį vis dar nieko nesimatė, nors jūra tikrai, tikrai buvo kitoje jo pusėje. Jis bandė belsti, tačiau langas tarsi pagalvė sugėrė jo smūgius, nė nevirptelėjo. Reikia kažko kito, sunkaus, kieto, ką galėtų paleisti į langą ir išdaužti. Jis vėl ėmė sukti ratus po kambarį, bet tas vis dar buvo tuštut tuštutėlis. Lova.

Jis ėmėsi klibinti lovos kojūgalį. Geležinis lovos kojūgalis stovėjo kaip stovėjęs, lyg niekas nebūtų jo tąsęs ir traukęs iš visų jėgų. Jis atgalia ranka nusibraukė prakaitą nuo kaktos. Ne, nenusibraukė. Būtų pajutęs lašelius ant rankos. Dar kartą, tik lėčiau. Jokio pojūčio. Jis žvilgtelėjo į rankas ir suprato, kad jų neturi.

*

- Ačiū, - šyptelėjo Karelija, imdama šokoladinį saldainį iš Sepo ištiestos dėžutės.
- Kaip einasi?
- Kol kas taip pat. Aktyvumas yra, normos ribose, tačiau sąsaja nesiformuoja.
- Hm.
- Hm, tikrai. Jau trečias prototipas, bet rezultatas vis tas pats. Mateikas tuoj išnaudos visą biudžetą, o daugiau pasirašančių eksperimentui tikriausiai nesulauksim, nebent pavyktų pristatyti proveržį. O jei ne, tai kas tada?
Sepas uždėjo ranką jai ant peties ir švelniai spustelėjo.
- Nenuleisk rankų, gerai? Tavo tyrimų žurnalai neįkainojami. Bent jau žinom, kas neveikia. O aš irgi dirbu. Trys prototipai – ne riba, sugalvosim dar ką nors. Ir dėl Mateiko nesijaudink, jis moka su žmonėm kalbėtis ir juos įtikinti.
- Mhm, - numykė Karelija, apsilaižė pirštus ir atsigręžė į ekraną, kuriame melsvomis linijomis pulsavo septintojo eksperimento subjekto aktyvumo rodikliai.

*

Susigūžęs į kamuoliuką, jis lingavo į šonus ir dejavo. Tai negali būti tikrovė. Tai privalo būti sapnas.  Bjauriausias kada nors sapnuotas sapnas, iš kurio negali pabusti. Kaip pasižadinti? Sukaupęs jėgas jis nusirito per grindis, tikėdamasis, kad judesys sapne atsikartos tikrovėje, jis bumptelės ir susitrenks galvą, ir pabus. Galva atsirėmė į sieną. Nepabudo. Reikia smarkiau. Jis trenkė galvą į sieną iš visų jėgų. Nieko. Pakilęs vėl pažvelgė į langą, į tą melsvą švytėjimą, kurio jau spėjo neapkęsti iš visos širdies, ir įsibėgėjęs trenkėsi į jį. Nuslydo siena ir sukniubo ant grindų. Ne, čia ne tikrovė. Ne tikrovė. Čia sapnas, juk privalo būti sapnas! Reikia elgtis, kaip sapne. Dabar jis įtikės, kad vietoje lango yra skylė, ir jis per ją iššoks, ir nukris, ir kritimo jausmas pažadins. Taip, būtent taip. Jis vėl atsistojo, užsimerkė. „Ten skylė ten skylė aš iššoksiu kiaurai. “ Šuolis. Langas kaip pagalvė. Tos pačios grindys.

Parietęs kojas po savimi, kaktą padėjęs ant pilkų švarių be dulkelės grindų, jis žiopčiodamas gaudė orą. Ar tai tikrai sapnas? O kas, jei tai tikrovė? Ne ne ne. Jis atsisako tuo tikėti. Reikia patikrinti. Jei čia sapnas, tai jis gali lipti lubomis. Kaip musė. Tapu tapu. Tereikia uždėti koją ant sienos, ir siena taps grindimis, ir jis užlips lyg niekur nieko. Jis atsivertė ant nugaros ir pabandė uždėti koją ant sienos. Koją ant sienos. Koją ant…

Jis neturi kojų.

*

Tik tak tik tak – sekundes seikėjo laikrodis ant sienos. Karelija palinkusi virš žurnalų lygino duomenis. Visuotinos skaitmenizacijos laikmetyje ji vis dar užsispyrusiai laikėsi popieriaus ir mokyklinio rašiklio. Tarsi pasaulis ir tyrimai lengviau duotųsi suprantami, kai gali juos savais pirštais apčiuopti, sava ranka palikti paraštėse mėlynų užrašų. Josios, Sepo, Mateiko, kitų bendradarbių ir tyrimo subjektų smegenų veiklos grafikai buvo visi skirtingi, tačiau taip pat turėjo vienijančių bruožų. Būdravimo metu smegenų veikla atrodė tarsi baltas triukšmas, linijos chaotiškai bangavo be jokios sistemos. Vos sąmonei panirus į miegą staiga viskas nurimdavo, linijos imdavo banguoti lėtai ir ramiai, prognozuojamai – aukštyn-žemyn, tik, aukštyn-žemyn, tak. Uždėjus grafikus vieną ant kito jų bangos sutapdavo, lyg būtų to paties žmogaus.

Tuo ir rėmėsi jų tyrimas. Nepaisant skirtumų, miego būsenoje staiga visi ima rodyti tuos pačius požymius. Taigi ir prototipą turėtų galėti valdyti bet kas. Kiek džiaugsmo buvo jų laboratorijoje, kai miegančio Mateiko valdomas pirmasis prototipas pajudėjo ir apvažiavo ratą grindimis. Paskui atsitrenkė į sieną. Mateikas pabudęs neprisiminė nieko, bet faktas buvo akivaizdus – mieganti sąmonė gali užmegzti sąsają su objektu už kūno ribų.

Karelija uždėjo septintojo subjekto smegenų veiklos grafikus ant Mateiko. Alfa ir teta bangos skyrėsi, bet jas ritmiškai pertraukdavo sigma bangų dūžiai. Karelija stumtelėjo viršutinį lakštą, kad sutaptų pirmosios sigma bangos. Akimirksniu sutapo ir visi kiti „miego verpsčių“ sutiksėjimai, paklaida buvo vos įžiūrima plika akimi. Ji žinojo, kad tai neturi jokios reikšmės - subjektas 7 treniruočių metu irgi judino prototipą prieš atliekant Perkėlimą.

Karelija paėmė trečią lakštą – subjekto veiklos po Perkėlimo. Vėl sutapatino. Tas pats mikroniškas skirtumas, „prieš“ ir „po“ tarpusavy skyrėsi mažiau, nei lyginant su kontroliniais Mateiko grafikais. Ji atsargiai ištraukė kontrolinius grafikus, palikdama tik „prieš“ ir „po“. Atidžiai žiūrėjo į visas bangas, kol akys pavargo taip, kad vaizdas ėmė dvejintis ir lietis. Karelija užsimerkė ir atsilošė kėdėje. Nieko, ničnieko reikšmingo, kas paaiškintų nesamą rezultatą. Tai kur skirtumas? Kodėl po Perkėlimo nei vienas subjektas neužmezgė ryšio nei su vienu prototipu, nors prieš Perkėlimą kliūčių tam nebuvo?

*

Šįkart jis net į kamuoliuką susisukti negalėjo. Tik rėkė, kol pavargo. Tada užsimerkęs ilsėjosi, graibydamas padrikas mintis, bandydamas suteikti savo košmariškam būviui prasmę. Kodėl jis čia? Kas vyksta? Kas už to lango? Kaip iš čia ištrūkti? O gal geriau būtų numirti? Tačiau kaip?

Jo kūnas tirpo. Tiksliai prisiminė, kad jautė patalynės šiurkštumą vos atsibudęs. Čiuopė pirštais sienas, lovą, savomis kojomis lakstė ratais po kambarį, pečiais jautė pagalviškus smūgius į tą nelemtą langą. Ir švelniai, nepastebėtai viskas išnyko. Kaip dūmas. Neliko kūno, besidaužančios širdies, švokščiančių plaučių. Tas ilgas siaubo kupinas riksmas buvo jo paskutinis. Galiausiai iš jo liko tik gryna sąmonė, vienu ypu suvokianti visą kambarį be jokio išėjimo. Visam laikui? Iki pasaulio pabaigos? Kol jį galiausiai iš čia išleis?

Jis jau prarado viltį, kad iš tiesų tai sapnas. Juk jau būtų pabudęs, seniausiai. Laikas išsitempė į amžinybę, nors net nebuvo nieko, pagal ką galėtų sekti laiko tėkmę. Net širdies dūžių negalėjo skaičiuoti. Ir vis dėlto buvo tikras, kad yra gyvas. Tačiau įstigęs čia, šiame melsvame kambaryje, įkalintas be jokios galimybės pabėgti, nuteistas ir pasmerktas amžinai kančiai, amžinam laukimui, nežinia už ką, nežinia kokio dievo. Net akių nebegalėjo užmerkti ir nors taip pasislėpti nuo savo naujosios tikrovės. Bet ką dabar būtų atidavęs už bet kokį garsą, už bet kokį kvapą, už bet kokią galimybę paveikti supantį pasaulį. Tačiau nebeturėjo visiškai nieko, nei vardo, nei savo paties kūno.

Jis galėjo tik būti ir viltis, kad ši egzistencija galiausiai pasibaigs.

*

Sepas patikrino, ar veikia projektorius, atsisėdo, atsistojo, parymojo prie lango, vėl atsisėdo, darsyk atsistojo ir, priėjęs prie Karelijos, švelniai spustelėjo jai petį.
– Viskas bus gerai, aš pasitikiu tavimi. Ir Mateiko liežuviu, cha.
Karelija šyptelėjo jam. Ypatinga proga – naujas investuotojas! …galbūt – ji apsiavė bateliais su pakulne, bet jos blauzdos ir pėdos aštrėjančiu skausmu reiškė pasipiktinimą tokiu pasirinkimu. Tačiau būtinai reikėjo sudaryti profesionalumo ir disciplinos įspūdį. Niekas šio tikslo nepasieka geriau, nei varžanti avalynė. Rankose tvirtai laikydama segtuvą su mėlynai primargintomis paraštėmis it skydą, akis įsmeigusi į laikrodį, ji stovėjo kaip statula ir laukė, kada viskas pasibaigs. Pirmiausiai laukimas, tada prezentacija, tada malonybės, ir galiausiai vėl laukimas to trokštamo atsakymo „taip“.

Koridoriuje nuaidėjo žingsniai ir griausmingas Mateiko juokas. Netrukus pro duris įžengė žilstelėjęs, gunktelėjęs vyras, pasiramsčiuodamas lazdele, tačiau ryžto kupinas žvilgsnis išdavė tvirtą charakterį ir aštrų protą. Jam iš paskos sekė Mateikas, kurio amžių galėjai nuspėti tik iš pradėjusių žilti žandenų – sporto klubuose puoselėjama figūra ir varno juodumo plaukai kūrė apgaulingai jaunatvišką pirmąjį įspūdį. Abu vyrai buvo su kostiumais, tačiau be kaklaryšių ir atsegta viršutine marškinių saga. Karelija mintyse nusijuokė stebėdama, kaip Sepas nevalingai kairiąja ranka susiėmė už kaklaryšio, dešiniąją tiesdamas svečiui. Ranką paspaudė ir ji. Svečio paspaudimas taip pat bylojo apie kūną pamažu paliekančias jėgas.

– Taigi taigi, ačiū, kad atvykote, ir tai žinoma reiškia, kad žinote, kuo šiame tyrimų centre užsiimame. Visgi aš norėčiau trumpai papasakoti apie mūsų viziją. Mūsų vizija – gyvenimas be skausmo ir kančios. Mūsų vizija – nugalėti paskutinį pasipriešinimą, mūsų fizinį kūną. Peržengti kūniškuosius apribojimus ir patirti tikrą išsilaisvinimą. Mūsų organinis kūnas puikiai tiko šiam pasauliui, evoliucija mus atvedė iki šiandienos, tačiau kas toliau? Esame aklagatvyje, kaip rūšis, kaip civilizacija. Civilizacija gali vystytis tik tiek, kiek vystomės mes patys kaip rūšis. Šis organinis kūnas yra didžiausias mūsų apribojimas – esame hormonų ir instinktų įkaitai, šio kūno dėka mūsų protai retai užsiima didžiąja Visata, vietoj to rūpinasi kūniškais, buitiškais reikalais – kaip nesusirgti, kaip nenumirti, kaip pratęsti giminę, o finale mums ničnieko nelieka, tik tiek dienų, kiek šiam mėsos maišui atseikėta. Argi nebūtų nuostabu – nepatirti senėjimo, ligų, pamažėl atsėlinančios silpnaprotystės? Argi nebūtų nuostabu – pamatyti žvaigždes iš arti?

Svečias klausėsi Mateiko monologo vos svirstelėjęs į priekį. Sėdėdama svečiui už nugaros, jo veido Karelija nematė, tačiau Mateiko povyza buvo iškalbinga – būtų galima pamanyti, kad nuo svečio atsakymo priklauso visos žmonijos likimas, ir tai buvo arti teisybės. Šioje prezentacijos vietoje potencialūs investuotojai arba entuziastingai sušukdavo „taip! “, arba sarkastiškai nusijuokdavo ir imdavo vardyti etinius ir filosofinius prieštaravimus. Atsakymas stipriai koreliuodavo su klausytojo amžiumi, kuris stipriai koreliuodavo su sveikatos būkle. Šiandienos svečias turėtų pasakyti „taip“.

– Jūs tęskite, tęskite, – pamosikavo svečias ranka.

Mateikas giliai įkvėpė.
– Svajonės apie tarpžvaigždines keliones yra tik tiek – svajonės. Mes galime išsiųsti į kosmosą raketą, tačiau kol ji paliks namų sistemą, astronautai jos viduriuose numirs. Tokia paprasta yra kosminių kelionių tikrovė. Mes niekur nenukeliausim, nes nespėsim. O mūsų kūriniai, priešingai – jie gali keliauti ir keliauti nesutikdami pasipriešinimo, per amžius, per šviesmečius. Štai čia slypi didžioji žmonijos ateities problema, ir mes ją ketiname išspręsti. Aš dabar jums parodysiu filmuką… o ponia Karelija papasakos, ką jame matote.

Ekrane pasirodė dviejų kamerų vaizdas. Dešiniajame – saldžiai parpiantis Mateikas su gausybe laidelių, išeinančių iš jo galvą glaudžiai apgaubusios medžiaginės kepuraitės. Kairiajame – ant keturių ratų pastatytas aukštas cilindras su kamera ant viršaus, jų pirmasis prototipas, į kurio vidurį ėjo ta pati gausybė laidelių. Po šiais dviem vaizdais bangavo elektroencefalograma – smegenų bangų vizualizacija.

Karelija atsistojo priešais ekraną ir pašiurpo nuo skvarbaus mėlynų svečio akių žvilgsnio. Dar tvirčiau įsikibo segtuvo ir, stengdamasi neišduoti jaudulio ir nekreipti dėmesio į veriantį skausmą blauzdose, ėmė pasakoti:

– Šiuo metu miegas gan paviršutinis, todėl bangos irgi chaotiškos. Galima sakyti, kad sąmonė vykdo dienos įspūdžių inventorizaciją. Štai bangų dažnis mažėja ir amplitudė didėja – ruošiamas planas, kur tuos naujuosius įspūdžius padėti. O štai dabar…

Ekrano kairiajame langelyje, ant cilindro viršaus, sužibo švieselė.

– …sąmonė rado naują dėžutę, kur jiems yra vietos. Yra vietos ir jai pačiai. Reikia pažiūrėti, kas tai per nauja vieta, naujas kūnas, ką su juo galima padaryti.

Prototipas nedrąsiai ūžtelėjo į priekį, tada atgal. Elektroencefalograma trumpam subangavo jauduliu. Ratuotas aparatas vėl pajudėjo, lėtai, atsargiai, sukdamas lanką, tuomet greičiau ir greičiau, kol atsitrenkė į sieną ir nuvirto ant šono.

– Nesijaudinkite, skausmo receptorių jame nėra, – nusikvatojo Mateikas, – ir naujesni modeliai taip lengvai negriūva. Čia matėte mūsų pirmąjį pavykusį eksperimentą. Nuo to laiko smarkiai pasistūmėjome į priekį.

Karelija įsispitrijo į segtuvą.

– O kas buvo toliau? – paklausė svečias.

– Aš nieko neprisimenu! – nusijuokė Mateikas.

– Taip, nes tos dienos įspūdžiai buvo išsaugoti kvantiniame inde, kurį galima sulyginti su išorine kompiuterio atmintimi, – pakėlusi akis, pratęsė Karelija. – Sepas jums vėliau papasakos, kaip kvantiškai suspenduojamos mintys, kas yra ne kas kita, kaip elektriniai impulsai. Filmuke matėte tai, ką vadiname Kopijavimu – atsiminimai buvo išsaugoti ne smegenyse, kaip įprastai, o už kūno ribų. Kiekvieną naktį sąmonė atlieka tą pačią atsiminimų reviziją: ką palikti, ką išmesti, ką perkelti į kitas vietas. Kadangi kvantiškai suspenduota erdvė yra beribė, sąmonė džiaugsmingai perkelia viską, ką gali, ten. Per tam tikrą seansų kiekį šioje dirbtinėje atmintyje suformuojamas atsiminimų veidrodis: perkopijuojami senieji atsiminimai iš organiškųjų smegenų, išsaugomi naujieji atsiminimai.

– Nes kas yra žmogus? – pertraukė ją Mateikas. – Visų pirma – kūnas. Visų antra – atmintis, ką tas kūnas patyrė per savo fizinį gyvenimą. Na ir trečia – sąmonė, suvienijanti kūną ir prisiminimus. Kūnas siunčia signalą į smegenis, kad yra alkanas, sąmonė tarp atsiminimų suranda, kad maistas šaldytuve, ir duoda kūnui komandą nueiti pas šaldytuvą. Čia jeigu taip labai buitiškai paaiškinti.

– Kaip žinote, kad prisiminimai išsaugomi kitur? – paklausė svečias.

Karelija šyptelėjo. Tai buvo jos mėgstamiausias klausimas.

– Pagal svorį. Nenaudotas kvantinis indas sveria mažiau, nei su išsaugotais prisiminimais. Sepai, gal galėtum?

Sepas išskuodė pro duris – iš tiesų tai jie galėtų pavyzdžius atsinešti iš anksto, bet Karelija nuolatos jautė nerimą matydama neprijungtus prie maitinimo šaltinio užpildytus „kiaušinius“. Juk vis dėlto tai vis dar buvo eksperimentas, jie nežinojo, kokios pasekmės atjungus. Trumpalaikis atjungimas, regis, nedarė jokios žalos, bet Karelija neketino rizikuoti laikydama juos atjungus ilgiau nei absoliučiai būtina. Antroji, ne mažiau svarbi priežastis – potencialiems investuotojams tai leisdavo pasijausti itin sumaniems, tarsi jie pirmieji būtų sugalvoję užduoti tokį klausimą. Tuo pačiu suteikdavo ir kontrolės pojūtį, svarbų, jei ketini merkti gyvenimo sankaupas į radikalų mokslinį eksperimentą.

Sepas grįžo su dviem juodomis tūbelėmis.

– Štai, pažiūrėkite, pakilnokite – jaučiate? O dabar pakilnokite štai šią. Tas melsvas dūmas viduje reiškia, kad viduje turime suspenduotas elektromagnetines bangas. Bet jei užmerktumėte akis, vis tiek lengvai atskirtumėte, – Sepas įdėjo abi tūbeles svečiui į rankas. – Drąsiai, drąsiai – net jei pamestumėtė kvantinį indą, nieko nenutiktų, tikriausiai netgi išmetus nuo dangoraižio stogo indas nedužtų. Mes naudojame tik pačias patikimiausias medžiagas, čia yra inertinis aliuminio stiklas, naudojamas kariuomenės transporto priemonėse, ir netgi yra planų jį naudoti suspenduojant tamsiąją materiją, jei tik pavyktų kada nors susintetinti ją CERN’e.

– Patikimiau nei organika, – pasididžiuodamas pritarė Mateikas, – atlaikys ir vakuumą, ir kosminę radiaciją.

Sepas užsidegęs pasakojo apie fizikos dėsnius, leidžiančius sukurti kvantinę suspenciją ir apie prototipų kūrybos eigą. Mateikas retkarčiais jį pertraukdavo sugrąžindamas Sepą „ant žemės“ ir pabrėždamas sintetikos privalumus prieš organiką: „Jai negresia nei Alzheimeris, nei Parkinsonas, nei osteoporozė! “ Karelija su vis didesniu tempimu raumenyse spoksojo, kaip svečias kaulėtais, kiek paklypusiais pirštais varto septintąjį subjektą, braukia per jo jungtis, kaip svečio veide žaidžia švelni šypsena, tačiau žvilgsnis išlieka kupinas ryžto. Ji vis žvilgtelėdavo į laikrodį – laikas vis ėjo, ėjo, ėjo nepažabotai.

– Kas čia toks? – svečias staiga pertraukė energingą Sepo monologą. – Ant šio daikto parašyta „septyni“. Bet juk viduje žmogus?

– Tai konfidenciali informacija, – atsakė Mateikas.

– Kliento pageidavimu?

– Taip, – Mateikas persibraukė plaukus, – tai naujas gyvenimo etapas, tarsi antras gimimas, nei vienas klientas nenori būti trukdomas neužbaigtų reikalų, o ir mes nenorime, kad pašaliniai kištųsi į šį projektą.

– Suprantama, suprantama. Paskutinis klausimas: kaip įvykdoma tai, ką jūs vadinate „Perkėlimu“?

– Taigi, kai per keliasdešimt sesijų padaromas atsiminimų veidrodis, – tęsė Karelija, šnairuodama į septintu numeriu pažymėtą indą, besiilsintį kaulėtose svečio rankose, – parenkama sesija, per kurią nutraukiama kvantinio indo jungtis su kūnu, sąmonei esant naujajame kūne.

– Supratau, kitaip tariant…

– Mirtimi, ar tuo labiau eutanazija to neišeitų pavadinti, nes sąmonė niekur nedingsta, nesustoja, ji tiesiog perkeliama į kitą kūną. Gyvenimas tęsiasi toliau, tik kitokia forma, – įsiterpė Mateikas.

– Na štai, jūs pats tą pasakėte, – svečias nusijuokė, nusikosėjo.

– Jei žvilgtelėtumėte į šiuos grafikus, pone, pamatytumėte, kad elektromagnetinės bangos prieš ir po Perkėlimo praktiškai nesiskiria. Pagal jas galime tvirtai teigti, kad ši kvantinė operacija yra sėkminga, sąmonė aktyvi ir pasirengusi užmegzti santykį su supančiu pasauliu.

Karelija ištraukė elektroencefalogramas iš segtuvo, išskleidė per visą stalą, jos galai liko kadaruoti abejose pusėse. Svečias priėjo, įsikibęs lazdos. Karelija žvilgtelėjo per petį ir lengviau atsikvėpė, pamačiusi abu „kiaušinius“ gulinčius ant kėdės.

– Sepai, gal galėtum?

Sepo žingsniai nutolo koridoriuje, o ji galėjo susikaupti ir smulkmeniškai papasakoti svečiui apie smegenų bangas ir kaip jas interpretuoti. Po keleto minučių svečias pakėlė akis nuo stalo ir nuoširdžiai nusišypsojo. Karelija pasekė jo žvilgsnį – jis žvelgė pro langą.

– Koks gražus vaizdas, – tarė jis.

Prezentacijai pasibaigus Mateikas išsivežė svečią į restoraną pratęsti derybų. Karelija sėdėjo sudribus ant kėdės, nusispyrus batelius mankštino nutirpusias ir įsiskaudusias pėdas, jos grafikai tebekarojo nuo stalo. Sepas prisėdo šalia, niuktelėjo jai į šoną.

– Tai ką manote apie mūsų prospektabilų investuotoją, ponia Karelija?

Ji sukrizeno.

– Nežinau… – galiausiai nutęsė. – Senas, piniguotas, sveikata šlubuoja, protas aštrus. Bet man atrodo, jis nebijo mirti.

– Hm.

– Aha, hm. Tai kas bus toliau? – ji uždėjo delną Sepui ant šlaunies.

– Susitvarkom, persirengiam, – jis staigiu judesiu atsilaisvino kaklaryšį ir nusiėmęs sviedė jį ant grindų, priversdamas Kareliją vėl sukrizenti, – O tada važiuojam vakarienės į kokį nors restoraną? Ir pasistengiam nekvaršinti galvų šriodingeriškais klausimais, „taip ar ne“?

– Tik ne į tą patį, – nusišypsojo Karelija.

Sepas atsakė jai juoku. Suėmė jos delną ir spustelėjo.

– Tik ne į tą patį.

Sepas pakilęs ėmėsi tvarkyti elektroniką, Karelija susirinko segtuvo turinį. Pažvelgė pro langą – per tiek metų jau spėjo priprasti prie vaizdo, bet jis vis dar buvo neapsakomai gražus. Beribė jūra, beribis dangus, ir akmenuota pakrantė. Jei tai būtų paveikslas, vadintųsi „Ilgesys“ – žmogiškasis geismas sužinoti, kas ten už horizonto, kur dar niekas nėra buvęs.

Prieš palikdama tyrimų centrą, Karelija basomis nutipeno į saugyklą, kur prijungti prie energijos tiekimo ilsėjosi septyni niekaip nenorintys išsiristi „kiaušiniai“. Septyni amžinojo gyvenimo vilties žiburėliai. „Tai iki rytojaus“, mintyse palinkėjo jiems, ir apsiavusi sportinius batelius paliko pastatą.


///

Aalborg, 2020

2022-02-13 00:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-16 22:30
Borėjas
Maždaug iki pusės skaitėsi visai neblogai. Netgi atsižymėjau bendrą teksto kokybę, nepaisant kai kurių stilistinių niuansų. Paskui stilius pradėjo stipriau šlubčioti, užgriuvo gausybė techninių terminų ir gerokai ištęstos dialoginės batalijos. Galiausiai - nieko perdėm neišrišanti pabaiga. Manau, vertėtų pergalvoti idėją dar sykį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-13 19:35
Nukainotas
Man įdomi tema ir parašyta kaip, kaip pats norėčiau mokėti rašyti. Glaustai ir vaizdžiai, patiko subjekto ir mokslininkės linijų keitaliojimas. Du kartus skaičiau tą vietą, kur prasidėjo alfa, teta, sigma bangos ir grafikai, mėgindamas suprasti, kaip tai veikia, bet vėliau buvo suprantamai paaiškinta, kuo skiriasi perkėlimas į „kiaušinį“ nuo prijungimo prie prototipo.

2020? Kam tiek laukt? Kiek dar laikote užslėpus fantastikos?

Yra keistų sutapimų su mano paties rašytu, bet nepavykusiu ir nepublikuotu rašinėliu - ten irgi atsibudo su perkelta sąmone kambaryje su langu, irgi tikrino savo rankas ir kojas :) Gal dar pavyks pataisyt ir įkelt :)

Žodžiu, labai patiko, ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą