Porininkai

LIUCIS:  Tai ką, Agniau, užmigo mūsų princesė, galim paplepėt. 
AGNIUS: Tu kaip visada su plepalais. Duok man pailsėt, žinai gi, kaip sunkiai dirbu.
L: Taigi, sunkiai dirbi. Nuo šiol taip sunku nebebus. Dabar ir aš tau galėsiu padėti. „Aukštyn širdis“, niurzgos moralistai!
A: Atstok su tais savo epitetais ir lozungais, būk angelas.
L: Oi, tada ir tu apsieik be skambių kreipinių. Nors tu ir tikras angelas, aš tai, kaip žinia, vos atsipirkau skaistykla...
A: Atsipirkai ir gerai. Labanakt.
L: Bet negi tu rimtai nesidžiaugi, Agniau? Nė lašelio, nė trupinėlio? Pažiūrėk į ją – gal pirmąkart gyvenime užmigo iš tikrųjų laiminga...
A: Po kelių valandų atsibus ir kova tęsis kaip ir kasdien. Iškovojom šiandien pergalę. Eilinė pergalė, karo galas, kaip žinia, dar toli.
L: O man dar ir kaip neeilinė! Ji mane pagaliau pripažino, net vardą davė, nuo šiol manęs klausys, tu ką, nesupranti, kad mums dviese kovoti bus lengviau, sausa dorybe tu!
A: Neabejoju, kad vardas, kurį gavai, tavo savimeilę labai paglostė. Bet rimtos pagalbos kovoje iš tavęs tikrai nesitikiu.
L: Tau visur ir visada vien tik ydos ir problemos vaidenasi, nieko daugiau. Užtat ji vargšė tiek ir prisikentėjo. Aš vienintelis ją vadavau iš Skrupo nagų, nuo pat mažų dienų, o tu šitą bjaurybę esi pražiūręjęs ne kartą.
A: Tai man tiek naudos iš tavęs ir tebuvo. Ačiū, aišku. Negaliu gi visko daryti aš vienas. Tam ir porininkai.
L: Agniau, ar tu ją myli, ar jai tarnauti tau tiesiog pareiga ir tiek?
A: Aišku myliu, kas čia per klausimas.
L: Na...  bet...  kodėl tada niekad jos neapklostai, neapkabini, nepabučiuoji, nenusišypsai jai...? Nesuprantu aš tokios tavo meilės...
A: Visa, ką paminėjai, puikiausiai padarai tu.  Ne seilėtis čia susirinkom.
L: Tegu. Gal aš ir per sentimentalus kartais. Bet tave gi ji pažino, pripažino, būtų buvusi laiminga, jei bent kada būtų susilaukusi iš tavęs nors kokio švelnumo... O dabar... Ar tau širdis neplyšta matant ją tokią vienišą?
A: Aš apsireiškiau jai, kaip jos Pirmoji Meilė.
L: Užtai ji ir pripažįsta tave, stengiasi tavęs klausyti, kad ir darbo tau daugiau, bet ji su tavim bendradarbiauja! Žinai gi, kad su mano apsireiškimu viskas buvo daug baisiau ir sudėtingiau.
A: Žinau, kad buvai jos Didžioji Meilė.
L:  Nepaisant mūsų apsireiškimų ji tebėra vieniša ir man jos labai gaila. Tokia gražutė, meilutė, švelnutė, o joks žemiškas padaras jos nepažįsta ir nemyli...
A: Ir kvailutė, dar pridurk. Žinai gi, kad jos laukia Tikroji Meilė atėjus laikui. Tereikia kantrybės.
L: Užtat ji to nežino. Aišku, tiki Pažadu, bet tikrai nežino nei kas, nei kaip, nei kada ateis ar neateis... Verkia, gaili savęs, pyksta. Paskui geria vyną, valgo šokoladą reikia nereikia... Tau negraudu tai kasdien matyti?
A: Aš matau poniškus kaprizus, lepūnėlės užgaidas ir legionus, kuriuos reikia nuolat nuo jos vyti ir kalaviju kapoti. Tu gal turi laiko matyti ką nors kito.
L: O ką daugiau turėjau daryti, kuomet ji pripažino tik tavo kalaviją? Sėdėjau, žiūrėjau, verkiau ir juokiaus su ja, palaikiau, kaip galėjau. Gal dabar bus veiksmingesnės ir mano kovos priemonės? Štai ko tikiuosi ir dėl ko džiaugiuosi.
A: Gal. Bus matyt. Tavo ginklai jai kol kas tik žaislas, ne daugiau. Mokydamas ją naudotis kalaviju susidūriau su rimtom problemom. Kas kad žinojo, kas kad pripažino tą ginklą, dorai naudoti neišmoko ir viskas.
L: Ko tu nori iš šitos mūsų mažytės? Ne jai tas tavo kalavijas, net nepakelia ji jo, ką čia dar kalbėt apie rimtesnę gynybą, ar tuo labiau puolimą...
A: Tingi treniruotis, užtat ir nepakelia.
L: Jos likime kraujo liejimo nėra. Ji net vištos negalėtų papjauti ir išdoroti, tu gi žinai.
A: Nepaisant nieko, elementarus karinis parengimas privalomas visiems. Antraip Karalystėj būtų visiškas chaosas. Tokie trumparegiai kaip tu, kurie mėgsta plepėti apie neva veiksmingesnes subtilesnes kovos priemones, nei atviras mūšis, paskęsta žavėjimesi savo pačių plepalų skambesiu, bet naudos iš to jokios.
L: Taip jau ir jokios? Visai jokios?
A: Pradėti reikia nuo pradžios. Nuo medinės kuokos, nuo akmenų mėtymo, nuo muštynių su bendraamžiais, nuo gebėjimo naudotis skydu. Paskui galima ir apie taktikas bei strategijas sapalioti.
L: O jeigu likime įrašyta: strategas?
A: Tada gaunu tokį porininką kaip tu, apsaugok Viešpatie.
L: Man su ankstesniais porininkais irgi nelabai kaip sekėsi, reikia pripažinti. Ir stratego likime paprastai daug lengviau globoti princą, nei princesę. Betgi jau švinta, mažylė greit nubus, rimtai eikim kiek pailsėti.
A: Labanaktis. Perleidžiu ją tau. Mokyk tų savo gudrybių, jei sugebėsi. Gal su veidrodėliais, kaspinėliais, saldainėliais ir geriau jai seksis, nors didelių vilčių į tai dėti nepatariu. Kol kas nei tau, nei man dar nepavyko susidoroti su Pilkūnu. O ryt jis rimtai puls, aš matau.
L: Siaubas, ir vėl tas nelemtas Pilkūnas, kaip aš jo nekenčiu... Vargšele, mažyle, kartais ne tik tu nori nenubusti, bet ir aš nenoriu, kad nubustum... kad kentėtum dar vieną dieną, paskui dar, paskui dar... Na nieko, mes tave kaip nors apginsim, o dabar dar susapnuok ką nors saldaus...