Anai Marijai

(2)

Klišė, Ana Marija, yra banalybės forma,
o ne ponia ar panelė kreivomis kojomis,
kaip Jūs teigiate viename laiške man,
kurį išsaugojau. Tam atvejui, jei prieštarautumėte

taip teigusi. Klišė, Ana Marija, puikiai tarnauja
kaip dėklas – muzikantai sako – futliaras,
banalybės prasmės kaip instrumento laikymui,
instrumento, kuriuo grojamos nuvalkiotos tiesos.

Klišė, Ana Marija, cukrus, nuo kurio smegenys
nutunka ir nori dar ir dar muilo operų,
pageidautina, kažkodėl, ūkiško muilo su duokim garo muzika,
ir kitais už širdies grabaliojimais.

Jūs gi žinote, kaip greitai tai tampa priklausomybe,
Norisi puošti didelius altorius, o iš tiesų
jie bjaurojami. Bet kaip gera, kad kas įsivaizduotų!
O juk tiek daug tų, kuriems tai patinka...

Neapsigaukite, Ana Marija. Jie tik taip sako.
Nes patys klišių – gražesnių daug už Jūsų,
jie taip tikrai galvoja – skleidėjai
savo pastangų dailyraščiais,

ne visuomet įskaitomais, klišė, jei nepakankamai
aiškiai papasakojau, lengvai randama
visuose Jūsų eilėraščiuose, jų apstu ten,
tai tos vietos, kuriomis Jūs labiausiai didžiuojatės,

ir kuo labiau didžiuojatės tuo banalybė didesnė.
Žinote, Ana Marija, tai ne nusikaltimas
Baltam Lapui, bet tikrai blogis žanrui.
Ką ten blogis. Panieka švaros aukščiui.