Jeronimas ir Levanda. Kemsynų ragana I

- Leidžiam!
Po Leono komandos kolonėlė driokstelėjo trankia melodija, kviečiančia šokti visus, kas gyvas. Sušlamėjo lapai ir pakilo kelios išgąsdintos pelėdos, tupėjusios medžiuose: labai neįprasta vidury nakties miško glūdumoje išgirsti muziką. Jų naktinė medžioklė buvo sugadinta.
Prie trobelės kiurksojusi senutė staiga atgijo: pašoko nuo suolo ir vos neišmetė iš rankų žvakės. Ji buvo sudžiūvusi ir susiraukšlėjusi kaip razina, bet judesiai gana žvitrūs.
- Kas ten? - sugergždė jos balsas, lyg nesutepti durų vyriai.
Pamačiusi mirgančias šviesas, pasiėmė ant suolo gulėjusią lazdelę ir pasiramstydama nuklibinkščiavo palapinės link. Jeronimas, tupėdamas už tankių krūmų, matė raganą ir jautė, kaip iš nerimo tirpsta rankos ir kojos - jis prisiminė, kokia ji pavojinga ir nors dabar buvo gerokai pasenusi, sulinkusi ir ne tokia pagiežinga, ji vis tiek buvo ragana, o iš raganų nieko gero nelauk.
Prasiyrusi prie šviesų, ragana minutėlei sustojo: jos apatinė lūpa atvipo, atverdama juodą burnos skylę su vienu likusiu dantimi. Kokia keista kompanija linksminasi jos teritorijoje? Karžygys blizgiais šarvais šoka ir mosuoja kardu, jauna princesė žemę šluojančiais plaukais sukasi ratu į viršų iškėlusi rankas, ir kažin koks mažas sutvėrimas jiems palei kojas sukiojasi - bene nykštukas? Ragana neteko žado dėl įsibrovėlių drąsos, bet žiūrėjo į juos susižavėjusi - raukšlėtame veide atsirado dvi naujos - juoko - raukšlelės.
Leonas pirmasis pamatė raganos siluetą kiek atokiau ir davė ženklą Levandai bei sesei: laikas! Jos abi šokio žingsneliu nuvilnijo prie palapinės įėjimo ir toliau lingavo į smagiosios dainos taktą. Tuo metu Leonas iš visos gerklės sušuko:
- Dėmesio, dėmesio, į Raganų kalną atvyko KAR-NA-VA-LAS! Nepraleiskite progos pasilinksminti, paragauti želė saldainių, o drąsiausieji palapinėje ras neregėtą stebuklingą eksponatą tiesiai iš laboratorijos! Jis dar gyvas!!! Paskubėkite!
Kemsynų ragana buvo taip nustebusi, kad jos pyktis ir pagieža akimirkai išgaravo. Priėjo arčiau ir nemaloniai atsikrenkštė. Jai sunkiai sekėsi rinkti žodžius, nes dėl savo atsiskyrėliško būdo nebuvo kalbėjusi su jokiu žmogumi jau šimtą metų:
- Sakyk, karžygy, ką ten turi palapinėje? Saldainių aš nemėgstu, gali nesiūlyti, per juos tik vienas dantis burnoje beliko. Jaunystėje kasdien sučiulpdavau po dešimt cukraus gabalėlių, visi dantys išpuvo, dabar bijau ir paskutinį prarasti. Šokti irgi negaliu, kaulai gelia, be lazdos nepaeinu. Va, į stebuklą pažiūrėčiau mielu noru, che che, - nusijuokė ragana, o nuo jos gaižaus balso už krūmų tupinčiam Jeronimui prasidėjo šaltkrėtys.
- Prašom prašom, geroji ponia, užeikite! Kuo jūs vardu? - Leono drąsa žavėjo sesutę, fėją ir Jeronimą, tačiau pačiam karžygiui truputį linko keliai stovint taip arti tikros, tikrų tikriausios, raganos kreiva nosimi ir pasišiaususiais plaukais, kuriuose vorai vestuves kėlė, o šikšnosparniai lizdus suko.
- Keistu vardu vadinuosi - Rupūžė. Nesijuokit! - ragana piktai išpūtė akis.
Vaikai prunkštelėjo, bet susivaldė, bijojo įsiutinti raganą.
-Kaimo žmonės mane praminė Kemsynų Ragana. Visai nepykstu, nes daug išdaigų esu prikrėtusi, che che cheeee, - Leonui nuo raganos juoko suprakaitavo nugara. Visa laimė, kad per šarvus prakaitas nesisunkia ir ši išdavikiška detalė nepakenkė jo įvaizdžiui.
Raganos smalsumas buvo beribis (gyvenant vienai gūdžiame miške tikriausiai trūko pramogų), ji užėjo į palapinę ir žengusi dar porą žingsnių jau buvo Jeronimo sumeistrautame narve.
- Eeet, čia juk karkvabalio kirminas! - nusivylė ji. - Iš tokių aš draugėms kisielių verdu. Anoks čia stebuklas, tfu! - Ragana, nors ir nusivylusi, vis dar dėbsojo tiesiai į spitrėjančias Šlykštūno akis.
Tuo tarpu Leonas sušvilpavo trumpą melodiją, kaip buvo sutarta, ir prisistatęs Jeronimas užkėlė narvo duris. Ragana buvo įkalinta, tik pati to nesuprato. Kol kas. Vis dar kalbino Šlykštūną, stukseno į stiklainį ir stebėjosi, koks jis nusipenėjęs, drūtas, simpatiškas kirminas. Šlykštūnui šis dėmesys irgi netrukdė, išvertęs gelsvas rinkes pasyviai žvelgė tiesiai į raganą, nesuprasdamas, kad mintyse ji iš jo jau verda gličią sriubą.
Apsisukusi eiti lauk, Kemsynų ragana pamatė užkeltus vartus ir suprato atsidūrusi kalėjime.
- Kas čia dabar? Karžygy! Atidaryk duris!
Prieš ją išsirikiavo visas ketvertas: karžygys, princesė, nykštukas ir milžinas. Jų veidai buvo rimti, antakiai suraukti, o rankos įsirėžusios į šonus. Leonui pro veido šarvus net rūko garai, kaip stipriai jis niršo:
- Grąžink Jeronimą namo! - sušuko jis.
- Klausykis, ragana! Noriu, kad sugrąžintum mane atgal į Naglių kaimą, pas mamą, tėtį, brolius ir seses! -Nevaldydamas pykčio sušuko Jeronimas, nes jis TIKRAI labai norėjo namo.
Domicelė glaudėsi prie Levandos ir tyliai meldėsi, kad tik viskas būtų gerai. Jos akelėse blykčiojo baimė. Greičiau viskas baigtųsi, mąstė ji.
Levanda akimirką sudvejojo, ar jie gerai padarė, nepasinaudoję Auslindos pasiūlymu įlįsti raganai į ausį ir išvesti ją iš proto. Bet tiek to, bandysime gražiuoju, pamanė ji ir prisėlinusi prie narvo švelniu balseliu pasakė raganai:
- Prisimink, sena nenaudėle, kaip Jeronimą nugirdei miego gėrimu. Grąžink jį į senąjį kaimą, nes čia jis jaučiasi nelaimingas. - Ir pasisuko į Jeronimą: - Juk taip, Jeronimai?
Jeronimas, aišku, nuraudo. Visa laimė, naktį, net ir girliandų apšviestame miške, raudonio nesimatė. Jis nuoširdžiai pamilo Levandą, kiekvienas jos žodis skambėjo lyg simfonija, jos žvilgsnio ir blakstienų klapsėjimo neatlaikydavo nenusukęs akių į šalį ir nepasipuošęs braškiniais skruostais. Tačiau vis tiek norėjo namo... ten, kur gimė, užaugo, ir tiek gerų darbų dar liko nuveikti.
Ragana viską prisiminė, tik nudavė, neva, „esu sena ir vargiai menu, ką veikiau vakar”. Ji suprato, kad be savo stebuklingos šluotos, nuovirų, džiovintų žolelių, vorų kojelių ir musių sparnelių, kurie slepiami lūšnos rūsyje, ji bejėgė.
- Grąžink Jeronimą, o mes tau padovanosim Šlykštūną. Ar gerai, Rupūže? - įsidrąsinusi švelniai pasiūlė Domicelė, virpėdama kaip drebulė. 
Raganai, aišku, labai patiko rubuilis Šlykštūnas, tačiau mainai buvo per menki. Be to, kad grąžintų Jeronimą į praeitį, jai reikėjo burtų knygos, žemuogių ir pirmosios ryto rasos gėrimui pagaminti. Ji mėgino gudrauti:
- Gal ir galėsiu padėti, bet viską - savo burtus ir žolynėlius palikau namelyje. Leiskite, eisiu pasiimti, o tada galėsime ir apie grįžimą į Naglius pagalvoti.
Jeronimas jau siekė atkelti vartus, bet aštrus Leono žvilgsnis jį sustabdė.
- Atnešime patys! - tarė narsusis karžygys ir liepė Jeronimui saugoti raganos narvą, prisaikdinęs gyvybe, kad neišleis raganos, kol jis eis į lūšną parnešti burtui reikiamų daiktų.
- Domicele, Levanda, pririnkite žemuogių ir rasos, jau beveik rytas, štai, duosiu savo šalmą.
Nieko nelaukusios, fėja ir princesė iškurnėjo gilyn į mišką surinkti uogų ir lašelių žemuoginiam gėrimui gaminti.