šeši x proza

1.       Katinas

Jis glostė katiną lyg glostytų moterį. Ranka slinko paplaukiui nugara ir prieš plauką link kaklo. Katinas murkė. Jis taip pat. Jie mėgo vienas kitą.
– Aš ne katinas, – vis kartojo jai.
– Žinoma, kad ne, – atsakydavo ji.  
Minkšti žingsniai, aksominis balsas, murkimas į ausį, kai sėdi šalia viešumoje, švelnūs plaukai – kurgi ne, visiškas katinas. Ji prieš pusmetį atsikraustė pas jį su savo katinu, ir praėjo lygiai pusmetis kaip jos katinas ją ėmė ignoruoti naujuose namuose.

Tą vakarą jie žiūrėjo siaubo filmą. Katinas gulėjo jam ant kelių. Jo ranka kasė katino pasmakrę. Staiga ji sušuko ir įsikibo į jo ranką. Veiksmas ekrane buvo smūginis, ji prisiglaudė prie jo, jis instinktyviai ją apkabino, o katinas stryktelėjo nuo jo kelių ir įsikibo į jos plaukus. Tarsi iš pavydo, keršydamas. Ji sušuko dar kartą, dabar jau iš skausmo, o jis stipriau ją apkabino ir tik tada pamatė, kad jos veidu teka kraujas. Nesuvokdamas ekrane ir čia pat besikeičiančių raudonų srovių – kas tikra ir kas nufilmuota – jis palietė jos veidą ir pajuto katino nagus ant savo rankos. Varinės katino akys buvo įsmigusios į jį. Akys gręžė hipnotizuodamos, nagai rėžė lyg mėsininkas kumpį.
– Šalin rankas, niekše, – pasigirdo jo galvoje negirdėtas balsas.
 Jis pašoko, matė ekranu tekantį kraują, besikeičiančius kino kadrus. Katinas glaustėsi apie jo kojas. Ji šluostėsi veidą nosine.
– Šalin rankas, niekše, – jo galvoje tebeskambėjo tas pats balsas.
– Išjunkim, – tarė jis ir atsisėdo.
– Išjunkim, – pritarė ji ir atsistojo.
– Išjunkim, – tarė katinas ir vėl užsiropštė jam ant kelių.  


2.       Parduotuvėje

– Jums baltą, o gal tą juodą?
– Kūno, kūno spalvos norėčiau. Arba ne, geriau juodą. O gal kūno, bet ne – juodą.
– Jūs, atrodo, labai skubate... Rinkitės atidžiai.
– Mane veda iš proto. Ačiū, jis švelnus. Taip – stogas važiuoja.
– Labai banali frazė. Bet jūs atėjote ten kur reikia. Kai įsigysite, jums pagerės.
– Tai pojūtis, kai įsiaudrini iki kvaišulio, kai noris būti kartu iki sąmonės netekimo, pakilt ir krist, sprogt ir išsilaivint nuo priklausomybės. Tas kūniškumas užvaldo ir nieko negali padaryt. Imi save ramint, bet nieko nesigauna... Įsivaizduoji, kaip prieina iš nugaros, apkabina ir ima tave ten, kur esi, kaip esi ir besąlygiškai patiria visą sprogimo karštį kartu.
– Tuomet paimkit du. Juodą ir baltą. O taip pat yra toks, pavadinkime ochra. Štai, matot, čia ochra...
– Ochra, kokia ochra, – būtų oranžas, violetas, pašvaistės spalvų – visa tai veiktų be išlygų, sąmonės pakraščiuose, už ausų, kurias gali nusimest, kad netrukdytų... Tai taip natūralu, kaip gerti sultis, nes meilė patirti mylimą kartu su visa siela ir kūnu yra nevaldoma... Imsiu tik vieną – tą juodą ir prašau įdėti baterijas.
– Bet jis juk gyvas.
– Atsiprašau... Čia Doll-shop?
– Panašiai... Dog-shop.


3.       Oranžinis pasimatymas

Jos treningai mirgėjo pilkoje masėje. Ji nardė tarp pakabų ir ieškojo ko nors konservatyvaus. Šiandien susipažins su juo. Jis – iš interneto. Ji prisistatė 29-nerių rankininke, nors buvo pirmakursė su implantuotais klubo sąnariais. Luoša nuo gimimo, visuomet stumdoma, pravardžiuojama ji netikėtai patyrė virtualią meilę. Jai prisipažino vaikinas, patyręs su ja ss ir ji ryžosi prisipažint, kad taip pat patyrė su juo ss. Sielų  seksas. Dabar ji turi paslėpti savo fizinius trūkumus. Po operacijos dirbtiniai sąnariai kaip reikiant neprigijo ir trukdė jos judėjimui. Juodas rūbas turėtų paslėpti kūno kontūrus, judėjimas turėtų būti vizualiai tolygus. Pagaliau PC kavinukėj nebus kur smarkiai judėti ir rodytis.

Jis nesirodė. Ji pasižiūrėjo į veidrodėlį, pasiėmė nuo stalelio apelsiną, išsitraukė iš rankinės manikiūrines žirklutes ir, suraižiusi kietą oranžinę luobą, susigrūdo pusę vaisiaus į burną. Ir tada privažiavo jis. Ratukuose. Nedrąsiai šypsojosi, parodė į kitą pusę apelsino jos delne. Ji negalėjo pilna burna ištart nėžodžio, – apelsino puselė buvo apysausė ir sunkiai kramtėsi. Padavė jam kitą pusę. Jis padarė tą patį. Abu kramtė pilna burna ir nesidairė į šalis. Žiūrėjo vienas į kitą ir jų galvose sparčiai keitėsi kadrai.

Išėjo kartu. Netarė nė žodžio, ėjo greitai. Jis važiavo, ji pasuko raktą, durys atidarė. Kaip jie atsidūrė vienas kito glėbyje, ji neprisimena. Visą kūną užliejo šiluma, po to karštis, palaima. Ji juto jo švelnias rankas, nenukirptus nagus. – Galėtų lupti apelsinus, – galvojo, kai nagas užkliudydavo jautriausias vietas. Nutvilkęs skausmas sukėlė naujų pojūčių bangą. Jie ilgai gulėjo apsikabinę. Viską galima būtų nuspalvinti oranžine spalva – rytą, kai dar nematė vienas kito, dieną, kai drugiai lyg kinų drakonai ant traškučių pakuočių trankėsi sparnais kažkur po saulės rezginiu bei vakarą, kuris lyg oranžinis aksomas glostė, kankino savo švelnumu, lyg pliušinis nerealus žvėris lakstė aplink neprisileisdamas.

Jie baigė kramtyti apelsino puseles. Prisistatė vienas kitam. Jis privažiavo arčiau, palietė pirštais jos randuotą veidą. Ji numetė jo pirštus nuo veido.
– Ačiū, bet nieko nebus, – tyliai pasakė.
– Žinau, – atsakymas jos nenustebino.
– Palydėti?
– Taip, –  ji atsakė.
– Taip! – pritarė jis.  
Abu nusišypsojo. Kai jis privažiavo, o ji priėjo perėją, užsidegė oranžinis šviesoforo signalas. Abu žvilgtelėjo vienas į kitą. Gatvėje degė oranžiniai žibintai.   


4.       Girlianda

– Išsilaisvink, – tarė ir užsidegė cigaretę.
Jo nugara buvo nuskusta, kvepėjo bergamote. Ji lėtai ėjo pirštais jo stuburo kopėtėlėmis.
– Ne taip, išsilaisvink, sakau, – tarė vėl.  
– Jei tu nori mano iniciatyvos, tai nieko nebus, – ji pasakė.
– Tai nieko nebus, – jis atsikėlė, įsliuogė į savo rožinį elastinį futliarą ir pasiėmė telefoną. – Iki kito, – pasakė.
– Iki kito, – atsakė ji ir nusivilko paltą.
Koridoriuje švietė girlianda. Niekas niekada jos nematė pro naktinį langą. Jis ją apsivyniojo aplink riešą, jo dešinioji ranka degė. Kairėje mirkčiojo telefono ekranas. Paskambink – įsižiebė mirguliuojančios švieselės. Jis dairėsi: kambaryje nieko nebuvo. Nebuvo ir elektros – sms žinute tarnyba antrą kartą atsiprašinėjo už nepatogumus.    


5.       Pasikalbėjimas

– Imk imk imk, – jo balsas maldavo ir jos galva slydo virpančiu jo kūnu.
Kaip išsisukti, kaip tu man bepatiktum...
– Imk imk, – maldavo jo balsas, rankose tirpo krūtys, ji pati atrodė sutirps, bet jautė stabdžius iš pasąmonės, iš konservatyvios savo aplinkos, kurioje augo.
– Tu sakei, kad gerai pakalbėti tai tas pats, kas...
– Kalbam, kalbam, –  jis nenustojo, kol ji užspringo ir pasišalino.
Išspjovusi tai, kas buvo ne jos, ji grįžo ir pasižiūrėjo į tą ąsotį, iš kurio tai ištekėjo. Ąsotis buvo molinis, išdažytas rombais. Gulėjo parvirtęs, išsipylusiu turiniu. Ji nenuleido nuo jo akių, pasiėmė stiklinę vandens nuo naktinio staliuko ir labai ilgai gėrė.   Po to grįžo pas jį.
– Susitaikei su realybe, – jis pasakė, – Nejaugi tau nepatiko.
– Pakalbėkim dar, – pasakė ji ir sugniaužė saujoj molinę šukę.


6.       15 min iki miego

– Jau dvi, laikas miegot.
– Taip, labanakt. Sapnuosi košmarus?
– Tikiuosi, bent naktį nebus nuobodu.
– Užrašyk, kai nubusi.
– Tai tik mano sapnas.
– Bet visada įpini mane.
– Nesąmoningai, nejaugi manai, kad tyčia tave sapnuoju.
– Per daug apie mane galvoji.
– Tave tai erzina.
– Manęs neerzina tavo sapnai, aš jų nematau.
– Bet prašai užrašyti, kad susierzintum.
                (pauzė)
– Jau laikas. Išsijunk.
– Gerai. Tuoj perkrausiu ir išjungsiu. Tai nesapnuok košmarų.
– Iš kur aš žinau, kiek bus košmaro, tave sutikus sapne.
– Norėčiau sudalyvaut.
– Užmikim vienu metu, gal ir susapnuosim tą patį.
– Liesk save ir galvok apie mane.
– Ir tu taip pat.
– Pradėsim po 15 minučių. Eik.
– Ir tu eik. Po 15 minučių ištarsiu tavo vardą. Ir tu ištark.
– Jokio vardo netarsiu. Bus kas bus.
– Tai nenori manęs sapne.
– Absurdiška ginčytis dėl to, ko nėra.
– Bet galim būti, jei bandysim save užprogramuoti.
– Dar ir sapne vadovausi. Ne.
– Tai labanakt.
– Labanakt. O jeigu sapnuosiu tave, ar norėsi žinot kaip.
– Taip. Labanakt.
– Užklok mane.
– Netrauk kaldros į save.
– Ir tu.