Žmogus ir jūra.

Žvelgiu- beribiam okeane, lyg atviruko formate,
Sūpuojas jachta baltabūrė vieniša.
Tik viesulas, staiga atūžęs, mėgina pasiglemžti ją.
Čia siaučia savo kraupų šokį jūra,
Čia staugia vėjas, lūžta stiebas, plyšta burė...
Audra staiga nurims, bangom tolyn nujos Perkūnas,
Neptūnas gelmėje nustebs, kad jachta vis dar čia.
Žavėsis žmogumi, kuris ne šliaužiojo sugniūžęs,
O pasitiko vėtrą atlapota krūtine.