Etiudas

Šachmatininkas Tigranas Petrosianas
mėgo paprastą muzikėlę, galvoje labirintai,
o niūniuodavo po nosim kazokėlį su kardais,
odiniame fotelyje. Žvelgdamas į tolį.

Trys, tėvas ir du jo sūnūs,
kostiumėliai  Ermenegildo Zegna (toliau EZ) ir Bentlis
(toliau B), kurio stogas tiek sykių lygintas –
vis iš dvidešimto aukšto kažkokie kūnai nukrisdavo
pataikydami, viską vyrai patys užbaigdavo,
duslintuvų laikai, kiekvienas uždirba savaip
ant duonos su briliantais.

Modernioje eroje įvaizdis ir troškulys
telpa į vieną kadrą. Centriniame Pašte, iš kurio
ką tik burmistras energingai pietaut išskubėjo,
antrame aukšte veidrodinių membranų karpiniai,
daug kitokių saviraiškų – įvairiausios pavardės,
ta pati laiko dvasia ir jo ypatingoji laisvė.

Viskas, išskyrus kavą, pabrango, o ši vis dar ne.
Žmonės būti gražiais – pagal susitarimą –
sutinka už „pernelyg brangiai“, bet kai kam
vis dar patinka natūralus grožis. Ne gražus natūralumas,
o būtent pats G. Tiek daug dalykų,

aukščiau išvardintų, telpa trumpame
palaiminto ornamento fragmente.

Užsidėjęs virėjo kepurę, užrašau tai kreida
ant žalios mokyklinės lentos,
nuvalęs kempine kainą
krevečių grill ir austrių, ir anties krūtinėlės,
ir ledų – plombyro vanilinio su Timūro Uoga
(tokie pipirai) ir morkų pyrago.