Milžinas Jeronimas ir fėja Levanda. Karnavalas

Drąsieji keliauninkai išsiruošė, palikę visus gyventojus sergėti sodą ir ginti jį nuo priešų.
Apsvarstė ir blogiausią atvejį, jei kelionėje papultų į nelaisvę, pasiklystų ar žūtų, pastogėje gyvenantys žvirbliai turės pranešti mamai ir tėčiui, kur iškeliavo vaikai. Tai bus padaryta, jei smagioji kompanija iki ryto nebus sugrįžusi.
Žvirbliai labai norėjo prisidėti prie plano ir skristi kartu, bet Levanda griežtai uždraudė: jų per didelis pomėgis čirškėti ir visaip triukšmauti galėjo sukliudyti planui. 
Leonas tyliai nutipeno į namą ginklų, šiltesnio rūbo sesutei ir kitokių gerų dalykų, kurių gali prireikti kovoje su ragana. Domicelė išdidžiai laikė stiklainį su Šlykštūnu. Jos akys buvo pilnos išgąsčio, bet apie tai neišsidavė nė žodeliu. Jeronimas prisigrūdo pilnas kišenes obuolių, kad būtų ką kelionėje griaužti, o Levanda paruošė tokį didelį buteliuką levandų miglos, kad vos patįsė: liaunos rankelės laikė jį apkabinusios, o balta kakta varvėjo blizgus krištolinis prakaitas.
Kaip skruzdėlės suropoję milžinui ant pečių ir ant galvos, vaikai ir fėja davė ženklą: pirmyn! Palikę sodą ir savo gatvę, jie leidosi pajūrio link. Kai transporto priemonė - milžinas, kelionė ilgai netrunka. Žingsnis per laukus, šuolis per miškus - štai ir marios prieš akis juoduoja. Perbridęs Kuršių marias, Jeronimas pareiškė:
- Atvykome. Esame prie pat miško, kuriame stūksto Raganų kalnas. Ar tikrai nebijosite ten eiti?
- Jeronimai, ar tik tu pats nedrebi iš baimės? - ramiu balsu sududeno fėja ir liepė nieko nelaukiant brautis per brūzgynus.
Basos Jeronimo pėdos traškino šakeles, o blauzdos susibraižė į laukines avietes. Pušų viršūnės jam kuteno pasmakrę ir pažastis, tad kartais nenoromis sukikendavo, už ką gaudavo barti nuo fėjos ir vaikų. Levanda niekada nebuvo mačiusi jūros, tad dabar apsvaigusi nuo nakties tamsoje raibuliuojančio blizgaus paviršiaus, tyliai niūniavo svajingą melodiją. Leonas su Domicele neramiai dairėsi, ar nepamatys kokio naktinio žvėries, bet buvo tamsu kaip statinėje.
- Jeronimėli, ar mes nepasiklydome? - paklausė Domicelė tyliai.
Staiga tankmėje ketvertukas pamatė spingsint žiburėlį – mažytį lyg jonvabalį. Visi suprato, kad tokioje vietoje gali gyventi tik Kemsynų ragana. Milžinas sustojo ir gavo lengvą niuksą nuo Levandos. Aišku, jam visai neskaudėjo, nes fėjos kumštukas miniatiūrinis, tačiau žinutė buvo aiški: eiti pirmyn, tik pirmyn.
Pėdas statė atsargiai ir tyliai, kiek įmanoma gremėzdiškam Jeronimui. Leonas su Domicele susiėmė už rankų, nes artėjant prie žiburėlio medžiai retėjo ir jie suprato, kad teks patirti didžiausią gyvenimo nuotykį: susigrumti su tikra ragana, iš kurios gali laukti baisių dalykų. Labiausiai Leonas bijojo būti paverstas į vabalą, pavyzdžiui, mėšlavabalį, o Domicelė šiurpo pagalvojusi, kad teks kaip Grytutei vergauti pas piktą raganą jos smirdančioje troboje. Levanda nebijojo nieko, o Jeronimas buvo iš tų, kurie retsykiais ir savo šešėlio išsigąsta, tad nesuskaičiuojama galybė baisių scenarijų sukosi jo vargšėje galvoje.
- Skrisiu apsižvalgyti arčiau. Jūs pabūkite čia, kad ragana neišgirstų, - tarė Levanda ir nudūzgė, nespėjusi išklausyti milžino atkalbinėjimų. Ji grįžo labai greitai ir mikliai atraportavo, ką mačiusi.
- Prie trobelės su žvake rankoje sėdi sudžiūvusi senolė, rankos kaip kauliukai, nosis kumpa, su karpa, sėdi ir nejuda, žiūri į tamsą ir vis linguoja galvą. Pasirodė nepavojinga.
- Neapsigauk, Levanda, - sušnibždėjo Jeronimas, kurio kūnu lakstė šiurpuliukai kaip maži kačiukai, žaidžiantys gaudynių. - Kai ji mane užbūrė, irgi atrodė labai gera, lyg senelė Anelė, ir pasiūlė man žemuoginio gėrimo. Ši ragana - veidmainė!
- Nepamirškime plano, - priminė Leonas, kurio akys žibėjo nuotykio laukimu. Kaip tikras karžygys jis stovėjo įsitempęs ir rankoje laikė medinį kardą. - Laikas pasalai. Aš siūlau surengti karnavalą!
- Karnavalą! Karnavalą! - sesutė karštai palaikė brolį ir kiek per garsiai sušuko, maža to, stryktelėjo ir suplojo rankelėmis.
- Cit, - fėja nepiktai nutildė Domicelę. - Karnavalą... karnavalui reikia kaukių ir dekoracijų, o mes nieko neturime.
Jeronimas nežinojo, kas yra karnavalas, nes nė viename iki šiol nebuvo dalyvavęs, tad tylėjo ir klausėsi, akimirkai pamiršęs savo baimę.
Leonas iš kuprinės ištraukė muzikinę kolonėlę, keletą spalvingų girliandų su įkrautomis saulės baterijomis, ilgų šviesių plaukų peruką ir konfeti šautuvą. Domicelė puolė matuotis peruko, kuris jai puikiai tiko - dabar ji priminė karalaitę iš pasakos, tik labai mažą.
- Pirmiausia reikia pastatyti palapinę, panašią, kaip būna cirke, - pusbalsiu pasakojo Leonas. - Tuomet ją išpuošti girliandomis, paleisti smagią dainą, o patiems pasipuošti kostiumais ir šokti. Taip būna per karnavalą. Dar norėjau paimti gaidelio formos ledinukų ant pagaliuko, nes tokių būna per šventes, tačiau namie, spintelėje virš šaldytuvo, kur mama slepia saldumynus, neradau NEI VIENO, - ir su aiškiu įtarimu pažvelgė į sesutę.
Domicelė brolio užuominos nesuprato, nes buvo dar tik dvejų su puse, taip pat ji nemanė, kad suvalgyti visus namie esančius ledinukus yra kažkas blogo.
Jeronimas išsižiojo. Leono pasakojimas jam priminė kermošių Naglių kaime! Prisiminė, kaip senyvos prekeivės, susėdusios ant kaladžių, iš krepšių traukdavo ir siūlydavo siuvinėtus lininius maišelius su džiovintomis kriaušėmis... Jam net seilės nutįso, pagalvojus, kaip su broliais ir sesėmis pasidalindavo maišelį - išeidavo geriausiu atveju po dvi susiraukšlėjusias saldžias grūdėtas kriaušių riekeles.
- Gerai sugalvota, vyriuk, - pagyrė. - Manau, palapinei prireiks šakų.
Milžinas ėmė rinkti ilgus tiesius žabus ir iš jų ręsti palapinę. Vaikai ją papuošė girliandomis, apkaišė gėlėmis, kurias pavyko rasti naktį miške. Laimė, kad kuprinės dugne Leonas aptiko kišeninį prožektoriuką, apie kurį buvo visai pamiršęs. Kaip jis būtų pasitarnavęs ieškant raganos namo! Bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada: juo pasišviesdami vaikai palapinę padabino taip, kad ji kvieste kvietė užeiti į vidų.
O viduje laukė staigmena - tvirtai suręstas narvas iš storų lazdų, kurio tolimiausiame kampe, lyg prizas už numuštą taikinį šaudykloje, laukė stiklainis su Šlykštūnu - riebia karkvabalio lerva.
- Ar visi pasiruošę? Leidžiam muziką, - sukomandavo krūtinę narsiai atstatęs Leonas, apsivilkęs karžygio kostiumą su veidą dengiančiu šalmu. Domicelė stovėjo ori lyg tikra princesė skaisčiai geltonais plaukais iki pat žemės, o fėja Levanda persirengė nykštuku ir tapo visai į save nebepanaši: sparnelius paslėpė po rūbeliu pagamintu iš raudonos Lukrecijos kojinės, su tokios pat spalvos kepurėle ant galvos, kurią atstojo nukirptos kojinės galiukas. Po ja visai nebesimatė vešlių alyvinių plaukų. Jeronimui ji vis vien atrodė gražiausia pasaulyje. Jis pasislėpė už medžių, nutarė nesirodyti karnavale, nes raganą įviliojus į narvą kažkam reikės akimirksniu užkelti duris.