Saugumo garantas

Skaitau Strelou eilėraščius
anglų kalba
vonioje.
Vonia - mano saugumo garantas.
Nors ji gimė kitoje pasaulio vietoje -
aš ją suprantu.
Kaip ji rašė.
Kam rašė.
Kaip gijo.
Stebiuosi, kad septyneri metai išsitrina
ir net per keletą dvigubų langų stiklų
galiu atpažinti
jį,
sėdintį prie stalo
žmogų,
mano buvusio gyvenimo sąjungininką.
Po septynerių metų
neberašau “kaltininkas”.
Bet net kitame name
mano kūnas - vis tiek atpažįsta,
įsitempia kaip styga
ir bando nuduoti -
nei-motais.
Ir iš tikrųjų buvau pamiršusi.
Iki J. Strelou ir vonios.
Dalindavomės kita vonia dviese.
Ši - tik mano.
Ir kaip gali būti šitiek kartų saugiau?
Mąstau panardinusi galvą po vandeniu,
kaip žuvis.
Kai mano kūnas
pagaliau pažįsta ramybę,
nes gyvena joje.
Šitiek laiko.
Pasekiau sau save.
Atsekiau ir išsaugojau,
išvedžiau iš pavojingiausių skersgatvių,
buvau apkabinusi,
sūpavau,
žiūrėjau į akis
savo vaikiškai sielai toje išblukusioje nuotraukoje
ir pažadėjau -
- daugiau niekada. -
Todėl dabar,
kai mano kūnas jį atpažįsta
net per tokį atstumą,
aš nuleidžiu žaliuzes,
apsisuku ir išsinešu save -
šventa žodį tęsėti.
Šventa
švelniai
švelniai
sau palinkėti.
Sapnų.
Ir džiaugtis, kad ramūs. Kad šviesūs.
Lai naktys ir toliau
išsuka man visus laimėjimus,
o ant naktinio stalelio gulintys bilietai į spektaklį -
mano pažadas sau
švęsti gyvenimą,
skleidžiasi kaip bijūnas
po langu mamos.
Kur supdavo.
Kai grįždavau iš tamsiausių tarpuvarčių.
Diktuodavo maldas
ir duodavo visus išrišimus.
Išsirišau,
pasirašau
po ta nuotrauka
vėl ir vėl -
keturmetės herojė.
Nors iš tikrųjų tai ji - manoji stiprybė,
apsmukusiomis pėdkelnėmis,
bet su pilnu glėbiu pienių -
jau tada žinojo,
kad nepaisant nepatogumo
reikia išmokti džiaugtis
ir glausti tai,
kas teikia laimę.
Sūpuoti.
Sūpuoti.
Globoti.
Save.
Iki kito gimimo.
Ir dar toliau,
ten už tritaškio.
Už tų žaliuzių.
Kur nematyti -

ypač. Ten.

2022 sausio 20 Po spektaklio MGMT, po to, kai per langą gretimame name...