Klastinga pakyla

Širdingai dėkui už aplodismentus,
Mielai dėkoju už gėles
Juk ši scena ne mano,
Na, o dabar už užsklandos gūdi tyla.

Išėjus aš ant viso svieto
Sustingstu lyg būčiau marmuro vaza,
Subyra viltys ir svajonės –
Juk pasaulis, tai kurioziška drama.

Užbrinksta akys nuo prožektorių šviesos,
Užlimpa ausys nuo minios ošimo,
Sulimpa lūpos dėl abstrakčios tiesos
Nebyli stypsau aš lyg Sfinkso statula.

Ištrykšta ašara, nurieda skruostu
Ir netikėtai suvokiu, kad tai
Ne baimė, o susižavėjimo veiksmai
Beribėj, klestinčioj tyloj.

Atplyšta lūpos, atsikrenkščiu stipriai
Ir sąnariai iš sąstingio įdingo
Aplipę kerpėm ir sutręšusiu medžiu
Atbunda pakutenti jaudulio svaigaus.

Ištartas pirmas žodis garsiai
Sukelia ilgas virpėjimo bangas.
Taip ir užbaigiu vaidmens žodžius
Iš lėto žengdama aš medžio pakyla.