Iš neapčiuopiamybių eilėraščių

(15)
Įsiklausymas

Pradžia šio visko, apie kurį kalbame,
yra įsiklausymas, kai
garsų, niekuomet nesidairančių atgal, bume,
o tai ir yra triukšmas arba tylų skausmai,

įsivyrauja nors ir trumpos, bet paliaubos,                 
tinkamas metas prijungti kitas pradžias
ir laukti – jei ne išsyk, tai tikrai vėliau bus
proveržis, gal būt netikėtumu skriaudžiąs,

bet nepaliekantis baimės dėl palūkanų.
Tik svarbu klausytis panašiai kaip aklieji,
muzikoj skirti grūdus nuo pelų, kai anų
daug daugiau ir stringa nuolat gerklėj jie,

įsiklausyti į dulkes – kaip jos nusėda storai,                 
o atseit niekas negirdi to.
Bet yra girdėjimo meistrai –
ne vien kalbėjimo, tokio lyg nugirdyto.