Durys

Visos pamokos sukas ratu,
kol išmoksti.
Bumerangai grįžta namo,
kol pirštams trūksta lankstumo.
Kai jau pavargsta ar randa kitas prasmes -
pavyzdžiui, supuoti kūdikį,
viskas išsisprendžia savaime.
Dilemos prie stalų virsta juokais
prie dar kitų stalų,
po dar kelių metų,
prisimenant,
kaip tada visko nežinojai,
o dabar esi pats sau talmudas.
Už tą netikėjimą
iki šio dabar
vis kliuvai ir kliuvai už plintusų
ir neturėjai namų -
nešdavaisi sienas, rėmus ir langines,
bet niekada - visumos.
Rėmai ir langinės be žiūrinčiųjų pro langus - tik medžio lakštai,
lyg burna, kuri niekaip negali prabilti
apie tai, kur užkasė lobį.
O tu stovi prie lango dabar,
žiūri į tolimiausią snieguoto lauko kampą,
matai jame savo žmogų ir žinai,
kad tas mažas juodas taškelis
yra tavo mažų namų didelė dalis.
Tai jam tu atveri savo langus,
apsivalai kiekvieną pavasarį
ir lukšteni savo patirtis,
aplaužytomis iltimis iriesi per
visa-kas-vyko ir pagaliau pritari visiems
“eventually everything connects”,
bet net ir to nebereikia,
kad tik tu savęs daugiau nepamestumei,
nes radai tą taškelį
tik išmetęs iš savęs bet kokias gyvenimui anksčiau
ilgais sąrašais reikštas sąlygas -
įvairius būdvardžius,
koks ir kaip turi būti,
nors yra visai ne toks
ir visai ne taip.
Ir tu esi nebe taip.
Žymiai.
Žymiai.
Geriau.
Iš karto matyti,
kad pro savo langus
žiūrėjai ne veltui.
Iš karto matyti.
Kad.
Esi sau ir svečias, ir šeimininkas.
Ir tostus keli ne tik sekmadieniais,
bet ir tomis dienomis,
kai reikia dirbti.
Nes dirbti tau
pagaliau patinka.
O pati skaniausia gyvenimo dumplių oro srovelė
teka tau tiesiai į širdį ir dar giliau,
kur tas tolimam lauko gale dabar matomas
ir link namų judantis juodas taškelis -
netyčia,
net tau nežinant jas ten esant,
rado duris.
Su rėmais ir stiklais.
Per kuriuos dar didesnis pasaulis matyti.
Kai staiga jis ten užėjo.
Ir parodė.
Jums abiems.

2022 01 13-14