(Skuli ir Hildur)
Antroj gruodžio pusėj
ir beveik sausis štai pabaigos link, į
namus atkeliavo ir apsistojo gūsiai
islandiškos muzikos ir, žinoma, nulėmė poslinkį
vėjo matymo pro langus medžiuose,
debesų, spalvas arbatos,
atrodo ką tik stovėjome čia, šiuose
kambariuose, o jau iš aukštai matos
visas mūsų miestelis, prieš į dešinę
pasisukant upei sykiu su plentu,
lyg būtų kas nors į akis įlašinę
tolių ir žvilgsnis pleventų,
lyg būtų į ausis pasiūlę
vatos, kuri spengia. Spengia būtent. O po to tai
susiuvę ir paslėpę siūlę.
Tą dar vieną Kodėl klausimų kvotai.