Rašyk
Eilės (77025)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10779)
Vaikams (2620)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







I veiksmas

Autorius. Kartą buvo miestelis,
prieš daugiau nei šimtą metų Torntonas Vailderis parašė pjesę Mūsų miestelis. Aš labai gerai žinau šią pjesę, nes daugybę kartų teko prie jos dirbti, nešioti kėdes, statyti klauptus, tiekti vandenį per guminę žarną, tai nebuvo taip paprasta darbuotis su gaisrine vandens pompa,  arba išmesti į sceną beisbolo kamuolį, taip pat priberti miltų į storą knygą, kuri vaizdavo enciklopediją, ir kai senas profesorius atverdavo prieš žiūrovus tą knygą, iš jos pasklisdavo debesis neva dulkių, visiems būdavo juokinga. Buvo linksma.

Praėjus daugiau nei šimtui metų po pjesės pasirodymo aš parašiau prozinį tekstą,  novelę ar apsakymą, nežinau tikslaus žanro, tuo pačiu pavadinimu. Ir štai dar po kažkiek metų tą novelę ar apsakymą nusprendžiau perkelti į sceną, tai yra parašyti pjesę. Turbūt taip yra dėl to, kad teatras mane persekios visą likusį gyvenimą.

Aš nežinau, ar man pavyks, nežinau, ar nesusimausiu. Bet tebūnie. Jūs esate teatre, tai vienintelė iš tiesų demokratiška institucija, ir visada galite pradėti švilpti, jeigu jums kas nors nepatiks, taip kaip dažnai atsitikdavo senovės teatruose. Tad atsipalaiduokite ir drąsiai perženkite mūsų miestelio ribas.

Rouvelė. Put put put, put put put, vištelės, put put put, seklytai, kur gi jūs pasidėjot? Put put put. Put put put.
Autorius. Gera diena, mis Rouvele, vieną tokią raibą tik ką mačiau ant merijos laiptų.
Rouvelė. Tai Dėkloji, ji neina toli nuo pastatų, bet va kitos. Put put put. Ateikit vėliau, įdėsiu jums šviežių kiaušinių.
Autorius. Kad ačiū, aš dar po paskutinio spektaklio visų nesuvalgiau.
Rouvelė. Taip taip, matau, vis toks pat išdžiūvęs. Put put put.

Tuo metu  aikšte pražygiuoja Adolis Petra. Jis dainuoja
Steh stehe, steh auf, steh bitte, steh auf. Nicht vergessen, nicht gedacht, über alles deutsch gemacht.

Rouvelė. Tpfu. Put put put.
Autorius.   Guten Tag.
Adolis Petra dainuoja. Ajai ja jai jajai jajai aja jai.

Pro merijos langus galvas iškišę tarnautojai.

Meras. Tęskime. Tai kokie bus pasiūlymai miesto strateginiam planui? Ar bus kokių minčių? Kaip turėtų atrodyti mūsų miestas po dvidešimt ar, tarkim, trisdešimt metų? Juk turime galvoti apie ateitį, strateguoti į priekį, ateinančioms kartoms. Ką pasakys ateinančios kartos, jei nieko nenuveiksim?
Buhalteris. Ar kas matė tas ateinančias kartas?
Autorius. Šioje vietoje turiu įsiterpti. Mūsų miestelio meras buvo vedęs gerbiamo finansų valdytojo dukrą, bet jau aštuoneri metai ponas finansininkas niekaip neperėjo į kitas daug mielesnes pareigas, tai yra netapo seneliu. Reikia manyti, tai jį žeidė. Labai atsiprašau, tęskite.

Meras siurbteli iš puodelio, bet jis tuščias, tada paskambina komutatoriumi.

Sekretorė. Klausau, mere.
Meras. Atneškite dar kavos.
Sekretorė. Tuoj padarysiu.

Adolis Petra įeina. Ar gali karo veteranas gauti puodelį nemokamos kavos? Ačiū.
Sekretorė. Bet čia mero, jūs išgėrėte mero kavą.
Adolis Petra valo puodelį su marškinių apačia. Atleiskite, maniau čia mano. Dabar švarus, įpilkite ponui merui. Išsitraukia lūpinę armonikėlę ir pradeda groti, bet sekretorė išstumia jį pro duris. Muzika girdisi iš aikštės.

Autorius. Man tikėtis kavos tikriausiai neverta?
Sekretorė. Aš jau pamiršau, ką turiu atsakyti, jūs visi mane supainiojote. Be to,  arbatinis dar švilpia. Galima išprotėti. Tokia diena.
Autorius. Taip, arbatinis. Aš tik prisėsiu kur nors kampe.
Sekretorė. Prašom čia laikraščiai, jeigu norite.
Autorius. Dėkoju.

Rafaelis Garpas. O gal nutieskime metro?
Naglis Kutkė. Aš kategoriškai nesutinku su metro idėja. Tuo metu, kai kultūra merdėja.
Rafaelis Garpas.   Bet gi mes kalbame apie perspektyvą.
Buhalteris. Aš pasakysiu, kad ne taip ir blogai, kad ji merdėja. Ar ne gana mums šito bepročio?

Girdisi lūpinės armonikėlės grojimas.

O jeigu dar čia visokie bobučių chorai arba folkloriniai ansambliai po langais rengs savo pasirodymus, tai nors bėk į kaimą. Manau, nieko nėra gražiau ir kultūringiau už paukštelių čiulbėjimą.
Meras. Metro idėjai aš irgi nepritariu, bet apskritai visuomeninio transporto vystymą palaikyčiau, juk iki šiol mes jo neturėjome. Tik pradėti iškart nuo metro būtų rizikinga. Pirmiausia siūlyčiau atidaryti tramvajaus liniją. Tramvajus labai papuošia miestą ir paženklina jį senovine aura.
Buhalteris. Ir kur link eitų jo linija?
Meras. Manau iš pradžių nuo merijos iki mokyklos.
Helmunda Špircė. Prieštarauju. Aš kaip savivaldybės kontrolierė manau, kad tai privačių ir valdiškų interesų supainiojimas. Visi žinome, kad jūsų žmona mokytoja. Kas gali paneigti, kad jūs neketinate visuomeniniu transportu nulėkti pas savo žmonelę?

Sekretorė. Jūsų kava, ponas mere.
Meras. Dėkoju. Bet juk tas tramvajus dar nežinia kada bus, gal tik po trisdešimt metų, ne mums gi – ateinančioms kartoms.  Iš mūsų reikalauja tik strateginio plano, ne tramvajaus.

Mokyklos chemijos darbų klasė
                     
Vaigunda tikrina mokinių sąsiuvinius. Ach…  Pasigirsta beldimas į duris. Kas ten? Prašom įeikite. Ak, tai jūs, aš tokia užsiėmusi.
Timas. Aš galiu išeiti.
Vaigunda. Ak ne, pasilikite. Atokvėpis ir man reikalingas. Gal išgersite su manimi kavos?
Timas.   O iš ko jūs ją virsite? Magnio, kalcio ir H2O? Šitose kolbelėse?
Vaigunda.   Ak, tai nepakenčiama. Jūs būnate kada nors rimtas?
Timas.   Visada.
Vaigunda.   Tai gersite kavos?
Timas.   Žinoma, tik dėl jos čia ir atėjau.
       
  Vaigunda eina į kambarėlį už klasės lentos, Timas seka iš paskos.

Vaigunda.   Ak, ar jūs galite parūpinti man spermos?
Timas.   Atleiskite, ar aš gerai išgirdau?
Vaigunda.   Ak taip, aš pasakiau spermos. Ar tai yra kažkas nelegalaus?
Timas.   O kieno spermos jums reikia? Žmogaus?
Vaigunda.   Pageidautina jūsų.
Timas.   Mano? O atleiskite, kam jos reikia ir kiek?
Vaigunda.   Kuo daugiau. Ak matot, aš ne tik chemikė, gal net pirmiau botanikė, o paskiau jau visa kita, įskaitant ir biologiją. Spermos man reikia tyrimams.
Timas.   Kokio pobūdžio tai bus tyrimai?
Vaigunda.   Baltymų ir riebalų santykis objekte priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties... Ak Dieve, ką aš kalbu? Man reikia spermos apvaisinimui. Mano kiaušinėlio apvaisinimui.
                 
Timas išsitraukė cigaretes, bet susigėdęs įsikišo jas atgal.

Vaigunda.   Nieko, galit rūkyt, aš mielai prisijungsiu.
Timas.   Žinoma, prašom. Tai taip netikėta. Jūs norit nuo manęs vaiko?
Vaigunda.   Aišku, mieliau priimčiau jį iš vyro, bet mums nieko neišeina.
Timas.   Ak, žinoma, aš mielai su jumis pasimylėčiau, jūs man labai patinkate. Vos tik atvažiavau, iškart jus įsidėmėjau.  O kada mes galėtume tai atlikti?
Vaigunda.   Apie tai negali būti nė kalbos. Aš ištekėjusi, be to, priklausau krikščionių partijai, kaip ir vyras. Ir šeima, ištikimybė bei priesaika – mums šventi dalykai.
Timas.   Ak, atleiskite, bet kaip tada jūs tai įsivaizduojate?
Vaigunda.   Man reikalinga tik jūsų sperma, kaip jūs ją išgausite, ne mano rūpestis.
Timas.   Ir jūs manote, kad jeigu aš jums atnešiu spermą, jūs pastosite?
Vaigunda.   Aišku, kad ne. Spermą reikia tuoj pat sujungti su kiaušinėliu, kol ji gyvybinga. Ar žinote, kiek laiko ji būna gyvybinga?
Timas.   Na, aš spėju, kokias dvi valandas.
Vaigunda.   Ak taip, jūs teisus. Todėl neverta gaišti laiko vaikščiojimui į savo kambarį. Pradėkit tiesiog čia. Man taip pat reikia pasiruošti svečių priėmimui. Štai jūsų kava.
Timas.   Ak, ačiū, labai karšta. Bet jeigu aš būsiu tėvas, tai gal galiu irgi išreikšti kai kuriuos pageidavimus?
Vaigunda.   Kokius pageidavimus?
Timas.   Na, tarkim, jei gimtų berniukas, aš norėčiau, kad jis vadintųsi Nilu.
Vaigunda.   Kodėl Nilu?
Timas.   Nilas pati ilgiausia pasaulio upė, visada svajojau ją pamatyti.
Vaigunda.   O jeigu mergaitė?
Timas.   Mergaitė norėčiau, kad būtų pavadinta Kaspijos vardu.
Vaigunda.   Supratau, didžiausio pasaulyje ežero garbei.
Timas.   Taip.
Vaigunda.   Ak, štai jūsų stiklinė, kurios jums tikriausiai prireiks.

                        Merijoje

Sekretorė. šnabžda į telefoną. Girdėjai naujieną?... Jie ruošiasi tramvajų paleisti... Meras su  kitais... Nežinau, turbūt greitai.
Autorius. Atleiskite, buvau užsnūdęs. Turbūt kažką praleidau, ar ne?
Sekretorė. Greitu laiku, ryt poryt turėsime tramvajų.
Autorius. Ką jūs sakote, taip bent žinia.
Sekretorė. Jūs juk niekam nepasakysite, kad pirmiausia informavau savo vyrą, jis toks šio miestelio patriotas.
Autorius. Savaime suprantama, tai tik tarp mūsų. Į žiūrovus. Mūsų miestelyje rytoj pradės kursuoti tramvajaus linija.

Meras. O kultūrą manyčiau tikslinga būtų vystyti baleto šokėjų ruošimo kryptimi. Išgarsėtume visame pasaulyje savo paruoštais šokėjais. Pas mus vyktų pirkliai ir pirktų talentus savo teatrams. Investicija atsipirktų.
Buhalteris. Kas gi ruoštų tuos šokėjus?
Meras. Manau, turėtų tuo užsiimti mokytojas Timas Užsorbis, jis nors žmogus pas mus naujas, bet išmano daugelį dalykų ir moko vaikus muzikos ir kūno kultūros, kas yra labai artimai susiję su baletu.
Helmunda Špircė.   Bet mokytojas Timas, tai yra mokytojas Užsorbis ir taip labai užimtas, moko dar daugybės kitų disciplinų: matematika, fizika, geografija, darbai ir Jūsų minėti muzika bei kūno kultūra. Ar neišguisime tokio talento, apkraudami nepakeliamais krūviais?
Meras. Žinau, bet jis jaunas, kupinas jėgų, prisiminkit savo jaunystę, kiek tada galėjote nuveikti. Be to, darbų mokymą galima perduoti kam kitam, tai nėra labai svarbi disciplina.
Helmunda Špircė. Jūsų žiniai aš ir dabar esu jauna. Man tik dvidešimt aštuoneri.
Meras. Tikrai? Ak taip, jūs man atleiskit, gerbiama Helmunda.
Helmunda Špircė. Helmunda Špircė.
Meras. Helmunda Špirce. Aš turėjau galvoje, kad jis tik pradeda, dar kupinas entuziazmo. Jūs reaguojate pernelyg asmeniškai.

                            Mokyklos chemijos darbų klasė

Timas plauna kriauklėje didelį švirkštą ir stiklinę. Vaigunda įeina iš kambarėlio už klasės lentos.
Timas.   Ar tau patiko?
Vaigunda.   Nenusišnekėk, nieko nebuvo.
Timas.   Gal pakartokime tai rytoj dar kartą?
Vaigunda.   Po mėnesio. Jei reikės. O dabar aš turiu dirbti.

Autorius. Senoji Rouvelė taip ir nerado savo vištelių, tiksliau jos ją rado paskendusią miestelio upelyje, į kurį senoji, matyt, įkrito paslydusi ant molėtos žemės. Galva buvo panirusi į tėkmę, o visas kūnas tysojo ant kranto ir dabar po jį laipiojo jos ištikimos bičiulės, veltui tikėdamosios, kad šeimininkė galų gale atsikels. Bet visa tai pirmas pamatys Timas kitą rytą, kai senu įpratimu bėgios miestelio gatvėmis ir pabaigoje atkaks atsigaivinti šaltu upelio vandeniu.

O kol kas šiltas gegužės dešimtosios vakaras. Kultūros skyriaus vedėjas Naglis Kutkė su Urbanistikos skyriaus vedėju Rafaeliu Garpu, užmiršę tarnybinius nesutarimus, draugiškai gurkšnoja alutį miestelio restorane ir dūsauja dėl merdinčios kultūros ir pramogų nebuvimo. Į sveikatą, ponai!

Rafaelis Garpas. Prisijunkite.
Autorius. Gal vėliau.

Į salę tuo metu įgriūva Adolis Petra ir garsiai sukomanduoja: steh auf!  Bet niekas nesureaguoja, dėl ko Petra labai įsižeidęs palieka restoraną.

Autorius. Pro mokyklos langus skamba pianino garsai. Tai Timas groja Šopeną, tą vakarą neįprastai dėl kažko liūdėdamas. Bet tai savaime suprantama, kol kas jis nieko šiame mieste nepažįsta, neturi savo buto, gyvena muzikos kabinete ir nelabai yra  daugiau ką veikti.

Merijos buhalteris skundžiasi žmonai savo žentu ir laidoja paskutines viltis sulaukti anūkų.

Helmunda Špircė prieš miegą tyrinėja vyriausybinius nutarimus ir Civilinį kodeksą, ieškodama juose dar neskaitytų arba primirštų vietų. Ji netekėjusi, todėl kitų užsiėmimų tą vakarą neturi. Aišku, ją pasiekia pianino garsai ir ji plačiai atsidaro langą, persisveria per jį, kad geriau girdėtų.

Autorius. Būkite atsargi.
Helmunda Špircė. Ak, kaip gražiai groja. Sakykite, juk jis nevedęs?
Autorius. Man regis. Labanaktis.

Merijos sekretorė leidžiasi žaginama savo vyro, taip jie kas vakarą susikuria žaidimo aplinkybes, bet vietoj vyro, kaip visada, ji  įsivaizduoja merą.

Sekretorė. Ak, tik nereikia, kokia aš po to būčiau sekretorė, jei nebūčiau ištikima  dvidešimt keturias valandas per parą?
Sekretorės vyras. Su kuo ten kalbi?
Sekretorė. Su savim, nesustok.

Autorius. Kažkur aukštai, kažkuriame name, kažkurio namo palėpėje du berniukai pirmą kartą gyvenime pasibučiuoja.

Mėnulis, pakabintas ant bažnyčios varpinės bokšto, kaltai žiūri pro palėpės langelį ir jaučiasi  nesmagiai, netikėtai įsibrovęs į šią sceną, todėl netrukus uždengia savo veidą pirmu gretimai pasitaikiusiu debesėliu.
                                           
                                    II veiksmas

Autorius. Kartą buvo miestelis,
prabėgo dešimt metų. Miestelis neatpažįstamai pasikeitė. Jeigu anksčiau nebuvo ką aprašinėti – akmenimis grįsta aikštė, kurios vienoje pusėje stovėjo savivaldybė: neišvaizdus pilkas dviaukštis pastatas, kurio antras aukštas nebuvo naudojamas, visi tilpo pirmame, o laipioti laiptais niekas nepageidavo, todėl tik viena valytoja ten kartais nueidavo ir paskambindavo kibirais, ar ji ten valė, ar ne, niekas netikrino.
Valytoja. Aha, netikrino, o Špircė?
Autorius. Bet dabar ji jau ne kontrolierė?
Valytoja. Vis tiek, visur kiša savo nosį.
Autorius. Na taip.
Priešingoje pusėje buvo neprižiūrimas senas parkas su supuvusių lentų suoliukais ir pratekančiu pusantro metro pločio upeliu, kuriame kitados nuskendo senoji Rouvelė; šių dviejų objektų šonuose aikštę juosė kelios parduotuvėlės ir užeigos lygio įstaiga, pasivadinusi restoranu, daugiau nieko išskirtinesnio mieste ir nebuvo; na, aišku, kiek toliau už parko buvo mokykla, šone ambulatorija, už savivaldybės nugaros kiek paslėpta senų tuopų stovėjo raudonų plytų sumišai su akmenimis statyta renesanso stiliaus bažnyčia su iškilusiu virš visų pastatų ir medžių varpinės bokštu; šalimais senosios miestelio kapinės (naujosios buvo už miesto), turgelis, o daugiau kaip ir nėra ką vardinti; tiesa, dar buvo geležinkelio stotis, bet jos iš niekur nesimatė, nes stovėjo už paskutinių gyvenamųjų namų ir pievos, tad neretas ją ir užmiršdavo, kol neprireikdavo kur nors išvažiuoti, – tai dabar, patikėkite, vaizdas buvo visai kitas: aikštė, tiesa, taip ir liko grįsta akmenimis, bet akmenys buvo visi išimti, naujai nutašyti ir atgal į vietas lygiai sudėti, tarp jų vietomis puikavosi įsprausti į žemę žibintai; savivaldybės pastatas visas tviskėjo baltumu ir neveltui žmonių buvo vadinamas Baltaisiais rūmais, o įėjimą į pastatą įrėmino trijų pakopų keturių metrų pločio laiptai, kurių suprojektavimu ir išpildymu pagrįstai didžiavosi vis dar vienintelis miestelio architektų sąjungos narys ir urbanistikos skyriaus vedėjas Rafaelis Garpas.

Rafaelis Garpas. Už šį projektą buvau apdovanotas garbės diplomu ir apie mane parašė didelį straipsnį Miesto žinios.
Autorius. Tikrai? Man didelė garbė stovėti šalia tokio iškilaus žmogaus.
Rafaelis Garpas. Na ką jūs, tai viskas tik dėl miesto.

Autorius. Visos parduotuvės dabar yra atsinaujinusios ir vilioja pirkėjus spalvingomis vitrinomis ir net buvusi užeigos lygio įstaiga šiandien atitinka restorano vardo reikalavimus, o jos afišose kiekvieną savaitgalį puikuojasi vis naujos gastroliuojančių varjetė artistų pavardės;
bet svarbiausia naujiena yra tramvajus, kurio linija kerta aikštę ir siekia visus svarbiausius miestelio objektus: mokyklą, ambulatoriją, paštą, gaisrinę, bažnyčią ir geležinkelio stotį;

Aikštę kerta tramvajus ir nuaidi įspėjamasis signalas.

gyventojai nuo šiol turi būti atsargūs eidami per aikštę ir atidžiai apsidairyti į abi puses, kad neįvyktų nelaimė;

ir parkas dabar  šiuolaikiškai sutvarkytas – nauji suoliukai, smėlėti takai, tiltelis per upelį, treniruokliai ir daugybė lentelių su užrašais: Nemindžioti – pasėta,  No smoking, Gamta – visų namai, Šiukšles išsinešk su savimi, Nevedžioti gaidžių ir vištų (pastarasis draudimas aiškiai siejasi su senosios Rouvelės nelaime), o vienoje  yra nupiešta šuns galva ir po ja parašyta  Nešiku ant gamtos, bet išdykėliai vaikai  beveik visai nutrynė raides  Ne, tad šis užrašas šaukiasi skubaus atnaujinimo.

Rafaelis Garpas. Tikrai, gerai, kad pastebėjote, rytoj pat atnaujinsime.
Helmunda Špircė.   Aš pastebėjau jau prieš mėnesį, bet ką dabar prisišauksi, kai aš nebebūnu merijoje.
Rafaelis Garpas. Turiu pastebėti, kad nusiskundimų negavome.
Helmunda Špircė.   Na žinoma, negavome. Beje, jūs dar nežinote, dabar mano pavardė Užsorbė.
Autorius. Ką jūs sakote? O šios mielos būtybės turbūt irgi iš Timo Užsorbio  sėklų dėžutės?
Helmunda Užsorbė. Taip, Rozamunda, Kulemunda ir  Vaiserunda, o vežimėlyje jauniausia Sigizmunda.
Autorius. Kokie nuostabūs vardai, net neabejoju, kad tai Jūsų pasirinkimas.
Helmunda Užsorbė. Taip, tai mūsų susitarimas: berniukams vardus parinks Timas, mergaitėms aš. Timo valanda dar neatėjo.
Autorius. Neabejoju, ateis.
Helmunda Užsorbė.   Aš tikiuosi.
Autorius. Kiek jai dabar?
Helmunda Užsorbė.   Keturi mėnesiukai.
Autorius. Nuostabu, sveikinu.
Žiūrovams. Tiesą sakant, turbūt vienintelė  y chromosoma, kurią turėjo Timas, pateko Vaigundai neakivaizdinio apvaisinimo metu, visi kiti gi Timo spermatozoidai turėjo iksines chromosomas  ir siuntė į pasaulį tik moteriškos lyties būtybes, kuriomis, vienok, labai džiaugiasi amžinai dekretinėse atostogose būnanti savivaldybės kontrolierė.

Helmunda Užsorbė.   Tikrai, dabar daugiausiai atostogauju, bet įprotis matyti netvarką yra giliai įsišaknijęs manyje. Mergaitės, nesidairykite į šalis. Atleiskite, turime eiti.

Autorius. Iki pasimatymo.
Dabar jau niekas dorai neprisiminė kokiu būdu šie du žmonės tapo šeima. Timas buvo daug jaunesnis už savo žmoną, ir pavydūs liežuviai suskubo kaltinti kontrolierę, neva ji suvysčiusi jaunąjį mokytoją, pateikusi nenuginčijamų kažkokių jo kaltės įrodymų ir pareikalavusi skubiai ją vesti, idant kompromatas nebūtų paviešintas. Kiti abejojo, ar galėjo toks stropus ir pareigingas jaunuolis turėti kažkokių nusižengimų ir greičiau tą sąjungą priskyrė nesusipratimui arba Timo norui kuo skubiau susitvarkyti buitį, juk negalėjo amžinai gyventi klasėje, todėl griebė, kas po ranka papuolė. Kaip bebūtų, bet nei vieni, nei kiti, net neprileido minties apie meilę. Vėliau triukšmas aprimo, tuo irgi pasirūpino Helmunda, pagrasinusi liežuvingiausiems miestelio gyventojams nesibaigiančiomis revizijomis, ir gyvenimas tekėjo ramia tėkme, gal tik dažniau Timo veidą apniaukdavo liūdesio šešėlis, kai regėdavo kur nors žaidžiančius ar tiesiog vaikštinėjančius mero dvynukus.

Nilas ir Kaspija pereina miesto aikštę ir pasisveikina su Autoriumi.

Autorius. Labas labas, vaikai, graži diena.
Nilas. Taip, pone.
Autorius. Ko gero, traukiate iš mokyklos namo?
Nilas. Wau, kaip jūs atspėjote?
Autorius. Nebuvo sudėtinga, juk ant jūsų pečių kuprinės.
Nilas. Tikrai. Mes palauksime tramvajaus, jei jūs nieko pries.
Autorius. Vienas tik ką nuvažiavo.
Kaspija.   Kaip gaila, tada mes eisime.
Nilas. Bet, Kaspija, netrukus pasirodys kitas, galime palaukti.
Kaspija.   O aš sakau einame, prisimeni, ką sakė mama – nekalbėti su nepažįstamais.
Nilas. Ką gi, buvo malonu pasikalbėti, iki pasimatymo.
Autorius. Iki, man taip pat buvo malonu.
Žiūrovams. Pastebėjote, Kaspijos plaukų spalva tamsi, kaip motinos, o Nilas šviesiaplaukis. Miestelio gyventojai priskiria tai merui, nes jis gan seniai jau yra plikas, o kokios spalvos anksčiau buvo jo šukuosena, niekas dorai ir neprisimena.

Žurnalistas. Aš irgi girdėjau šitą versiją, ji gana įtikinama.
Autorius. Atleiskite, neprisimenu Jūsų.
Žurnalistas.   Teodoras Samuelis Brakė. Natūralu, aš nebuvau Jūsų miestelyje tada, kai aprašinėjote jį savo apsakyme ar novelėje.
Autorius. Mūsų miestelyje.
Žurnalistas.   Aš taip ir sakau – Jūsų miestelyje.
Autorius. Tiek to, nesvarbu. Taigi?
Žurnalistas.   Man taip patiko Jūsų kūrinys, kad baigęs studijas atvykau į šią  vietą ir pasiūliau miestui turėti savo laikraštį.
Autorius. Neįtikėtina, ir ką jums leido?
Žurnalistas.   Man padėjo mero dešinioji ranka, Timas Užsorbis. Po mero uošvio mirties iš savivaldybės kontrolieriaus, kuriuo laikinai buvo dėl savo žmonos nuolatinių atostogų, na, patys suprantat, ji tik ką praėjo, jūs su ja kalbėjotės…
Autorius. Palaukit, bet jis gi dirbo mokytoju?
Žurnalistas.   Cha, po apvesdinimo Helmunda iškrapštė jį iš mokyklos, patys suprantat – jaunam mokytojui kasdieną būti tarp mergaičių, tai gali bet ką išvesti iš bėgių, jam paliko tik baleto mokyklą, to primygtinai reikalavo meras. Taigi iš kontrolieriaus tapo visų merijos finansų valdytoju, kartu liko ir kontrolieriumi, aišku, pavaduodamas žmoną, žodžiu, pats leido pinigus, pats save ir kontroliavo, nors aš nesakau, kad jis darė ką nors neteisėto, tikrai ne, jis, man atrodo, pakankamai doras. Ir jis patarė merui finansuoti Miesto žinias. Aš sugalvojau pavadinimą.
Autorius. Puikus pavadinimas. O kas buvo toliau?
Žurnalistas.   Toliau nieko nebuvo, toliau vyko gyvenimas.
Autorius. Ak taip, atleiskite, aš toks nenuovokus. Iki pasimatymo.
Žurnalistas.   Palaukite, bet aš dar nebaigiau, jūs matau labai atitolote nuo Jūsų miestelio.
Autorius. Mūsų miestelio.
Žurnalistas.   Aš taip ir sakau. Matote tuos kištukus mano ausyse? Visi galvoja, kad aš klausau muzikos, juk ir jūs taip pagalvojote, tiesa?
Autorius. Na taip, matau, sėdi žmogus ant suoliuko, klauso muzikos. O jūs nesiklausote?
Žurnalistas.   Tame ir esmė, čia tik maskuotė, žurnalistinė išmonė, kaip sukaupti paskalas, naujienas, iš ko gi daugiau susidėtų laikraštis, jei ne iš betarpiškai nugirstų pasikalbėjimų ir apkalbėjimų. Kai viską susidedi į galvą, tada iš visos masės ištrauki bendrą vidurkį ir tiesa būna kažkur per vidurį.
Autorius. Negaliu patikėti.
Žurnalistas.   Patikėkite, niekas geriau jums nepapasakos apie šį miestelį už mane. Kada nors galbūt parašysiu savo šio Jūsų miestelio versiją.
Autorius. Bus įdomu paskaityti.
Žurnalistas.   Matot, aš nebuvau čia tada, kai Timas susituokė su Helmunda, bet aš irgi girdėjau tas kalbas, apie kurias jūs užsiminėte. Taip, greičiausiai jis jos nemylėjo, ko nepasakysi apie stropiąją kontrolierę, matot, kaip ji jį persekioja, tiesiog per dienas sukinėjasi apie meriją, kad tas tik kur nors nenueitų po darbo.
Autorius. Aha, matau.
Žurnalistas.   O dėl berniuko plaukų aš, kaip minėjau, turiu savo versiją.
Autorius. Nepamenu, kad būtumėt minėjęs.
Žurnalistas.   Nesvarbu. Jūs norit ją išgirsti?
Autorius. Aišku, mane kaip šio miestelio autorių domina visos paskalos.
Žurnalistas.   Puiku. Tada pažiūrėkite į Timo plaukus, ana, jis žiūri pro merijos langą, ir palyginkite su Nilo. Iki pasimatymo, turiu eiti. Beje, atminimui Miesto žinios. Vidurys išsiima, jame tik televizijos kanalų programa, labai patogu nesitampyti su savim viso leidinio, turėti tik vieną lapą su programa. Čia aš sugalvojau.
Autorius. Genialu, būtinai pasinaudosiu, pats niekada nebūčiau to sugalvojęs.

O dabar, mieli žiūrovai, persikelkime trumpam į meriją, kas gi ten įdomaus vyksta. Turiu pasakyti, labai nuvargino tas žurnalistas. Kaip jo pavardė?
Žurnalistas.   Teodoras Samuelis Brakė. Aš viską girdžiu, iki pasimatymo.

                                            Merijoje

Sekretorė. O, šimtas metų. Gal kavos?
Autorius. Sveiki. Pamenu, paskutinį kartą negavau kavos.
Sekretorė. Ak, ar verta viską prisiminti?

Autorius   žiūrovams. Šio miestelio vizitinė kortelė – žodelis Ak, turbūt jau pastebėjote.

Sekretorė. Tąkart buvau nepasikartojusi teksto, todėl susipainiojau, daug visokių žmonių, dar tas fašistas. Tarp kitko, jis įkūrė kažkokią ten partiją, berods Jaunažmogių, ir su ja pateko į miesto tarybą, dabar kaip tik posėdžiauja.
Autorius. Kokį klausimą taip karštai svarsto?
Sekretorė. pažvairuoja į du jaunuolius, sėdinčius ant sofos. Šitų berniukų. Jie mūsų pažiba. Jūs juk prisimenate, kad Timas Užsorbis apsiėmė steigti baleto mokyklą, kaip buvo mero paprašytas. Ir jam pavyko. Tiesa, ne iš karto, juk vis tik baletas jam buvo nauja sritis. Bet paskaitė literatūros, įsiprašė iškomandiruojamas į Maskvą pažiūrėti Spragtuko, ir reikalai pajudėjo. Mokytis pas mus atvyksta  vaikai iš viso pasaulio.
Autorius. Dabar suprantu, kodėl prie geležinkelio stoties pastebėjau porą jaunų juodaodžių berniukų, galvojau, negi ir iki Mūsų miestelio atsirito emigracijos banga?
Sekretorė. Ak ne, ačiū Dievui, jie  iš baleto mokyklos ir kaip tik šiandieną išvyksta  vasaros atostogų. O  šie jaunikaičai, gabiausi jo mokiniai, jau yra vaidinę Milane, dar kažkur.
Nojus. Varšuvoje.
Rojus. Maskvoje.
Autorius. Ir, aišku, Berlyne?
Abu. Taip.
Autorius. Tai štai kur aš jus mačiau. Ir kokias jūsų problemas sprendžia miesto galvos?

Meras. Paprastai aš esu šiuolaikiškų ir tolerantiškų pažiūrų, bet toks prašymas ir mane išmušė iš vėžių, tiesą sakant, niekaip nesiryžtu apsispręsti. Gal pereikime prie nuomonių?
Adolis Petra. Kokių čia nuomonių? Nėr ko vilkinti, vyti lauk.

Meras. į žiūrovus. Pasakysiu ne spaudai. Iš vienos pusės lyg ir viskas normalu, tai yra nevisai normalu, bet bent jau nedvelkia viduramžiais ir inkvizicija. Iš kitos gi pusės mieste labai daug nepažangios atmosferos, ir lieti vandenį ant to nepažangaus malūno yra rizikinga. Artėja rinkimai. Man gali būti priminta šita istorija ir tai puikios kortos oponentų rankose, bet, aišku, aš nesilaikau posto, tiesiog yra nebaigtų darbų.  Kita vertus, berniukai, kurie jau nėra berniukai, o greičiau jaunuoliai, gimė šiame mieste ir išgarsino jį, jei ne visame pasaulyje, tai bent toje dalyje, kuri žavisi baletu, o tai yra vis tik nemaža sausumos dalis.
Bet, aišku, kažkiek apmaudu dėl to, kad jie nesusituokė kur nors kitur, kokioje nors labiau pažengusioje modernumo linkme valstybėje, ir būtų grįžę kaip vyras ir žmona, neužkraudami savo problemų ant mūsų miestelio galvos. Atsakymą būtinai reikia duoti šiandien,  visuomenė laukia, visi įsiaudrinę, be to, dėl savo užimtumo pora neturi daug laiko metrikacijos ceremonijoms.

Naglis Kutkė.   Tai yra aiškus žingsnis degradacijos ir išsigimimo link. Tuo metu, kai kultūra merdėja...
Meras. Bet kultūra nemerdėja. Vienintelė problema, kurią aš įžiūriu, yra ta, kad visuomenė tam dar nepasiruošusi.
Naglis Kutkė. Ką jūs čia šnekate, ar jūs bent suvokiate ką dabar pasakėte? Neduok Dieve, kad ji, visuomenė, kada nors tam pasiruoštų. Tai būtų viso vystymosi, visų mūsų pastangų gyventi nenusižengiant Dievo tvarkai pabaiga. Tada, kai mes turime priešintis griaunamajai invazijai, jūs kalbate apie kažkokį pasiruošimą.
Rafaelis Garpas. Tu, Nagli, neteisus, tie vaikai iš mūsų miesto, mes negalime jų atstumti, kai jie prašosi mūsų pagalbos.
Adolis Petra. Kokios pagalbos? Jiems nereikia jokios pagalbos, jie tik nori daugintis. Šaudyti tokius išgamas po vieną per metus.
Meras. Prašyčiau nesisvaidyti panašiais apibūdinimais.
Teodoras Samuelis Brakė. Aš galiu fiksuoti šitą pasisakymą?
Meras. Geriau nereikia. Timai, o ko tu tyli?
Timas.   O ką aš galiu pasakyti?
Meras. Na, tu visgi buvai jų mokytojas, galima sakyti, artimiausias draugas.
Naglis Kutkė.   Gal jis net įtakojo jų orientaciją, nes tie vulgarūs, rūbais nepridengti kūno judesiai, vadinami baletu, prie doros nepriveda. Aš visada pasisakiau už folklorinę kultūros pakraipą, su tautinais drabužiais, be nuogybių, o čia – stačiai kardibaletas kažkoks.
Timas.   Jie yra suaugę ir patys sprendžia kaip elgtis. Ir jeigu jie nusprendė savo gimtajame mieste... tuoktis, tai kodėl mes turėtume to neleisti?
Naglis Kutkė.   Štai iš kur visa tai, iš baleto.

Sekretorė. Aš užkaisiu arbatinį, gal kas gers kavos?
Autorius. Jis tik ką virė. Nepadės. Viskas girdisi.
Nojus.   Nieko tokio, mes labai kažko ir nesitikėjom.
Rojus.   Tikėjomės, nesakyk, dėl to ir važiavom, ech.

Helmunda Užsorbė  uždususi, su ja dvi mergaitės, vyresnioji lauke su vežimėliu. Nesisveikinu, nes jau matėmės. Tik keli klausimai. Pirma, kur mano vyras, antra, kas šie jaunuoliai, ir trečia, o ką jūs čia gaminate?
Sekretorė. Pradėsiu nuo trečio: mes čia ne jūsų reikalas, ką gaminame, ketvirta, tai yra pirma, jūsų vyras posėdžiauja, ir antra – ši pora prašo leidimo tuoktis.
Helmunda Užsorbė.   Ką? Kaip tai? Betgi čia nėra merginų?
Sekretorė. Vis tiek.
Helmunda Užsorbė.   Nesupratau, jos vėliau ateis?
Sekretorė. Bijau, kad neateis.
Helmunda Užsorbė. Ką gi, čia ne mano reikalas,  pasakykit Timui, kad mes jo lauksime kavinėj.
Ir per stipriai suspaudžia mergaičių rankas.
Mergaitės. Ai, mama, skauda.
Helmunda Užsorbė.   Niekšai.

Autorius. O lauke tuo metu mezgėsi nauja, labai įdomi drama. Prie Rozamundos, kuri purtė vežimėlį, nes mažoji Sigizmunda budinosi, o tada, be abejonės, paleis gerklę, iš už nugaros priėjo berniukas Nilas ir, matyt, ketino išgąsdinti mažąją auklę, bet pamatęs kokia rimta situacija, apsigalvojo ir tik negarsiai paklausė:

Nilas. Kam tu ją purtai?
Rozamunda. Ak.

Autorius. Pamenat, aš jums kalbėjau apie šitą žodelį, jis persiduoda iš kartos į kartą. Aišku, tik Mūsų miestelyje.

Rozamunda. Taip netikėtai užklupta, aš, žinoma, aiktelėjau, nieko nuostabaus, ir gal net truputį nuraudau, nes iš arti Nilas atrodė dar gražesnis, negu maniau matydama iš toli, o nuo kažkurio meto, gal nuo Kalėdų arba Velykų, tiksliai neprisiminu, ėmiau kažkodėl pastebėti berniukus ir skirstyti juos į patinkančius ir ne. Kažkokia nesąmonė, tai taip trukdo gyventi.
Nilas. Na ir? Garsiai aš to nepasakiau, tylėjau,
Rozamunda. Aš taip pat tylėjau. Vežimėlį palikau ramybėje, nebepurčiau visai, ir Sigizmunda vėl pasinėrė į gilų transą, rodos, atsirado galimybė užmegzti pažintį, ramiai pasikalbėti, bet aš nesugalvojau, ką pasakyti.
Nilas. tik pagalvojau, kas toliau? savo aš padariau, užkalbinau, dabar buvo jos eilė kažką pasakyti, žvilgčiojau tai į ją, tai į vežimėlį, tai į savo batus, kurie buvo geltoni ir visai nauji, tai į atvažiuojantį tramvajų, kiek galima, bet ji, matyt, visiška kvailė, stovi visa raudona ir net neprasižioja.

Helmunda Užsorbė išeidama iš merijos su dviem mergaitėmis. Rozamunda!
Nilas. Na, ką gi. Žiūrovams. Man atsirado galimybė pasprukti.
Rozamunda. Aš pagaliau buvau pasiruošusi išberti pirmą į galvą atėjusį sakinį – mano name yra pelytė, aš padedu jai gabalėlį sūrio, bet ištariau tik Iki.

Helmunda Užsorbė. Ką jis tau sakė? Apie ką jūs kalbėjotės?
Rozamunda. Mes kalbėjome apie peles.
Helmunda Užsorbė. Apie peles? Mhm, ak kokie keisti dabar vaikai. Visgi iš to gali kažkas išeiti.
Kulemunda. Mama, aš bijau pelių.
Vaiserunda. Peles gaudo katės, ar taip Roza?
Helmunda Užsorbė. Vaikeli, prašiau tavęs nevadinti savo sesers Roza, ji turi normalų vardą.
Vaiserunda. Atleisk, mama.


Naglis Kutkė.   Nesitikėkite, kad aš nurimsiu, pirmadienį sprendimas bus apskųstas kontrolieriui.
Timas Užsorbis. Aš lauksiu.
Naglis Kutkė.   Tpfu, taigi čia viena mafija.
Adolis Petra. Aš taip pat nesirengiu sėdėti rankas sudėjęs, pamatysit, ko nematę, bus jums ir nesankcionuoti mitingai, bus ir riaušės.
Sekretorė. Gal prieš išeinant, norėtumėt pasirašyti po priimtu sprendimu?
Naglis Kutkė.   Aš negaliu, per daug susijaudinęs, rankos dreba, gal pirmadienį.
Rafaelis Garpas.   Duokit, aš pasirašysiu už  abu, moku jo parašą.
Adolis Petra. Aš nesirašysiu iš principo.
Teodoras Samuelis Brakė. Gal sustingtumėt sekundei, aš nufotografuosiu visus kitam numeriui.
Adolis Petra. Su šitais aš nesifotografuosiu protesto vardan, taip ir parašykit savo melassklaidoj. Išeinu, bet pirmadienį sugrįšiu su didele  armija tradiciškai mąstančių jaunuolių, pamatysit, kas jums bus.
Teodoras Samuelis Brakė. Jaunieji, prašom į centrą, kiti – apgaubkite juos šiluma ir meile, susispaudžiam, kad tilptume visi į kadrą, šypsenos, dėmesio, dar kartą. Viskas.
Rojus.   Mes norime ta proga iššauti šampaną, jei jūs nieko prieš.
Nojus.   Mes jums tikrai dėkingi, tai svarbi mums diena.
Sekretorė. Ak, kur mūsų taurės? Štai, vakar kaip žinodama  išvaliau. Kiek mūsų bus?
Rafaelis Garpas.   Meras dar su Timu užtruko.
Sekretorė. A, tai ilgam. Nelauksim. Sveikinu, vaikinai.
Rafaelis Garpas. Būkit laimingi.
Naglis Kutkė.   Na, ką jau čia, gerai, kai viskas gerai baigiasi, už jus.
Teodoras Samuelis Brakė. Pažadu ceremoniją nušviesti  Miesto žiniose.
Visi. Valio!
Iš lauko nuskamba garsus  Adolio Petros Tpfu!

Meras. Timas vis dar sėdėjo, nors kabinetas jau buvo tuščias, todėl pasakiau, norėdamas užpildyti nejaukią tylą, pasakiau, kas pirmiausia šovė į galvą:
Pirmadienį atvesiu Nilą, tegul mokosi šokti.
Timas.   Nilą?
Meras. Kažkodėl jis nusistebėjo.
Timas.   O Kaspija?
Meras. Kaspija šokti nenori, bet keista, kad prisimeni jų vardus.
Timas.   Keisti vardai, todėl ir prisimenu.
Meras. Taip, gana keistoki, bet čia jau žmona užsispyrė, o paskui ir aš pats apsipratau. O kaip taviškės auga?
Timas.   Tai pirmadienį ir atveskit. Nilą.

Autorius. Kai Timas išėjo iš pastato, pro meriją kaip tik neskubėdamas šliaužė paskutinis tramvajus, tad negalvodamas įšoko į jį per galines duris. Tramvajuje kaip visada nieko nebuvo, ypač tokiu metu.

Tramvajaus vairuojas. Aišku, tokiu metu niekada niekas nevažiuoja. Na, pagalvok, važiuoti pusę kilometro iki paskutinių namų ir dar už tai susimokėti . Paprastai visi jau būna namuose, o jei ir ne, tai geriau eina pėsčiomis. Gal jis atsitiktinai čia atsidūrė ir tuoj panorės išlipti, reikia sumažinti greitį.

Bet Timas užkomposteruoja talonėlį ir ryžtingai atsisėda ant galinės sėdynės.

Tramvajaus vairuojas. Matai koks, vadinasi neatsitiktinai.
Autorius. Timas…
Timas.   Žiūrėjo į pro šalį skriejančius parko medžius, linksmai tarp  jų vinguriuojantį upelį, pievoje besiganančias romias karves, tolstančius miesto žiburius ir verkė. Nežinojo, kodėl verkia, kas gniaužia gerklę,
Nežinau, tiesiog …
Autorius. … tiesiog pasidavė momentiniam impulsui ir išliejo visą susikaupusią širdgėlą į panoramą, gęstančią vakaro sutemoje už tramvajaus lango.
Gal ir neatsitiktinai, gal jam reikia į stotį?

Tramvajaus vairuojas. Nebent. Iki stoties susidaro pusantro kilometro, taip vėlai, žinoma, geriau važiuoti, bet ką ten veikti – naktį atvyksta tik vienas greitasis traukinys, kuris nevisada ir sustoja. O kaip jis grįš? Aš stotyje palieku tramvajų.

Timas.   O jeigu tramvajų paleisti nemokamai, vis tiek jo eksploatacija yra dotuojama iš savivaldybės, tad tegul žmonės bent pasimėgauja?
Tramvajaus vairuojas. . Naktį?
Timas.   O ką? Jeigu kam nors nesimiega?
Tramvajaus vairuojas. Man tai kas, svarbu, kad nešiukšlintų, nes tada dar tvarkyti turėsiu po darbo. Tik nemanau, kad daug kas važinės naktimis, dauguma renkasi namus, šeimą.
Timas.   Pirmadienį teiksiu pasiūlymą.

Autorius. Geležinkelio stotyje tramvajus sustojo. Vairuotojas palaukė, kol Timas susiprato išlipti, o tada užkabino spyną ant priekinių durų, į galines iš vidaus įrėmė montiruotę, kad negalima būtų jų atidaryti iš lauko, sėdo ant dviračio, kuris jo laukė visą dieną pririštas prie metalinės tvoros, ir, linktelėjęs Timui, numynė atgal į miestą. Kitą rytą tramvajus pradės kursuoti apie šešias, tad laiko Timas turėjo į valias.

Sargas. Stoties salė buvo atidaryta, nes naktį pravažiuoja greitasis traukinys, kuris kartais ko nors stabteli ir būna, kad koks keleivis sugalvoja pasidairyti po stotį.
Timas. Už kasos langelio sustingęs iš nuostabos tarsi paveikslo rėmuose kabojo naktinio sargo veidas. Netrukus jis atgijo ir dingo iš rėmų.

Sargas irgi ateina į salę ir prisėda šalia Timo ant suolo.

Sargas.   Blogai?
Timas.   Blogai.
Sargas.   Tada aš tuoj grįšiu.

Autorius. Po minutės grįžo su akordeonu rankose ir užgrojo ilgesingą melodiją. Po to dar vieną, ir dar, grojo jausmingai, virpulingai, o kartais ir uždainuodavo. Timui greitai atlėgo ir jis pats pagrojo keletą dainų, kol sargas suvaikščiojo degtinės. O tada gėrė kartu, virkdydami instrumentą ir plyšaudami dainas ant visos apylinkės.
Sargas.   O, greitasis, einu pakelsiu vėliavėlę.
Timas.   Aš kartu.

Autorius. Bet greitasis kažko sustojo ir  kone dvidešimt keleivių išlipo jų paklausyti ir sumetė ant grindinio jiems prie kojų nemažai pinigų.
Sargas.   Traukinys prastovėjo kaip reta ilgai, penkiolika minučių, mašinistas vis leido ir leido švilpuką, o palydovas maldaudamas lydėjo keleivius į vagonus, bet šie apsisukę vėl grįždavo.

Galiausiai Timas pradeda šokti ir išsiveda šokiui Autorių, tas iš pradžių muistosi, paskui numoja rank a ir abu šoka apsikabinę. Timas profesionaliai vedžioja savo partnerį ir pabaigai suraito efektingą špagatą.

Autorius. Pasisekimas neįtikėtinas, kažkas uoliai spragsi fotoaparatu.
Teodoras Samuelis Brakė. Ne kažkas, o Miesto žinios.
Autorius. Ak, atleiskite.
Teodoras Samuelis Brakė. Visa tai rytoj pateks į laikraštį.
Autorius. Nuostabu.
Sargas.   Po šokio Timas leidžiasi įkalbamas triukšmingos kompanijos ir palieka stoties peroną kartu su kitais keleiviais.
Timas. iškišęs galvą pro vagono duris. O tu? Lipk greičiau!
Autorius. Aš negaliu.
Timas.   Lipk!
Autorius. Sugrįžk greičiau!
Timas.   Aš …įšiu.
Autorius. Ką jis pasakė? Sugrįžk! Mes lauksime!

Pagaliau traukinys dingsta, tik ant perono jam pavymui Sargas vis groja ir groja tą pačią ilgesingą melodiją. Autorius pastebimai krūpčioja.

Sargas.   Neverk, geriau išgerk degtinės, dar liko ant dugno.
Autorius. Aš neverkiu, tik kažko taip tuščia paliko.  Susiverčia į save degtinę.
Sargas. Na, tai aišku, traukinys visada kažką su savim nusiveža.
Autorius. Tai taip neteisinga.

Abu susėda ant perono, kojos nuleistos į bėgius, dainuoja liūdną dainą. Autorius užmiega Sargui ant peties padėjęs galvą.

                                          III veiksmas

Autorius. Kartą buvo miestelis,
praėjo septyneri metai. Užsukime kartu į tą teritoriją, kurioje iki šiol dar nesilankėme. Tai kapinės. Ne tos naujosios už miesto, ne, bet senosios miesto kapinės, kurios randasi tiesiog už miesto bažnyčios tvoros. Kadangi mieste dar vis tėra vieno tikėjimo žmonės, tai ir bažnyčia viena. Tai labai palengvina žmonių apsisprendimą rinktis religiją ir miesto valdybai atkrenta uždavinys surasti naujam statiniui tinkamą vietą bei skirti ir taip negausius resursus statyboms.
Bet grįžkime į kapines. Po tuopomis ir gluosniais čia ypatingai ramu ir kiekvieną atėjusį pasitinka filosofinė rimtis ir susimąstymas apie gyvenimo laikinumą. Tamsūs antkapiai nekviečia lankytojo šypsotis, o iškalti vardai ir datos liudija, kad viskas turi pradžią ir pabaigą. Štai miesto kepėjas Albertas Langė, kokias nuostabias bandeles minkė jo rankos. Dabar tą darbą tęsia jo sūnus Leo. Arba miesto aklųjų draugijos vienintelis narys ir pirmininkas ir aklųjų choro solistas Justinas Akyla. Po jo mirties mieste neliko aklųjų. Tai didis pasiekimas. Eikim toliau. Štai miesto paukštininkė ir vištų augintoja Rouvelė, kuri taip netikėtai pasimirė prieš septyniolika metų. Jos gedėjo ne tik visos vištos, bet ir namų šeimininkės, kurios dievino Rouvelės, o tiksliau jos vištų kiaušinius. Kur dabar tokius rasi? Daugybė garbių miesto piliečių ilsisi šioje paunksmėje, į kurią (nors kapinės jau užpildytos, bet nepaprastai svarbiems žmonėms dar leidžiama čia atsigulti), netrukus atkeliaus ir mero žmonos, mokyklos chemijos mokytojos, mielų vaikučių Nilo ir Kaspijos mamos Vaigundos (kas užginčys, kad ji miestui labai svarbi persona ir turi teisę amžino poilsio prigulti pačiame miesto centre, idant miestelėnai dažniau galėtų lankyti),  nuostabaus grožio kūnas. Siela, savaime suprantama, patrauks savais keliais, kas žino, ko ji gali ieškoti, gal net buvusio kolegos ir savo vaikų tėvo Timo Užsorbio? To mes, deja, niekada nesužinosime.

Bet grįžkime prie gyvųjų. Vienintelė miestelio bažnyčia. Žmonės nenutrūkstama vora eina pažiūrėti buvusios merienės, ...

Teodoras Samuelis Brakė. Aš jau čia, pažadu ceremoniją nušviesti  Miesto žiniose.

Autorius. ... kartu atiduodami pagarbą miesto galvai ir našlaičiais likusiems mero vaikams, kuriems šiandien ypatinga diena – gimtadienis.

Zakristijoje.

Autorius. Laba diena, jūs naujasis mūsų klebonas, tiesa?
Kjorgis Semeris. Kjorgis Semeris, vikaras.  Atleiskite, aš taip jaudinuosi, tik ketvirtas mėnuo einu tarnystę, kai senasis miestelio klebonas išvyko pateikti ataskaitą pas aukščiausiąjį
                              sielvartingai pakelia akis į lubas
o pasakyti apie mažai pažįstamą moterį kažką konkretaus aš negaliu, nors suprantu, kad pamokslas, kurį per mišias turėsiu pasakyti, gali nulemti mano ateitį. Jūs nesupraskite manęs klaidingai, bet kiekvienas turi galvoti apie tai, kaip jam geriau pasitarnauti Dievo tarnystei. Ak, aš jau painiojuosi.
Autorius. Ak, viskas bus gerai.
Kjorgis Semeris. Gal ji bent vaikų namus kada buvo aplankiusi su naujametėmis dovanomis?
Autorius. Aš nežinau.
Zakristijonas Lemis. Ne, vaikų namų mūsuose nėra. Tyki buvo moteriškė, ką aš daugiau galiu pasakyti.
Kjorgis Semeris. Na, matot, aš prapuolęs. Teks sutelkti visą dėmesį į šventąjį raštą ir į švenčiausiojo kūdikėlio Jėzaus gimimą. Bet kaip tai susieti su merienės išėjimu?
Zakristijonas Lemis. Nusiraminkit, vyno taurę prieš mišias išgerkit, kad kraujas veidą parausvintų, o visa kita su Dievo palaima susitvarkys. Aš, jei ką, būsiu pasiruošęs varpą skambinti.
Kjorgis Semeris. Geriau su vargonininku sutark, kad jei pauzė iškils, užgrotų Aleliuja.
Zakristijonas Lemis. Bus padaryta, į sveikatą.
Kjorgis Semeris. Į sveikatą. O jūs?
Autorius. Aš susilaikysiu, dar daug reikalų.


Autorius. Kartą buvo miestelis
ir jo bažnyčioje yra pašarvota mero žmona, ir jos sūnus Nilas, kuris sėdi šalia Kaspijos, kuri yra viduryje tarp tėvo ir brolio,
stengiasi atrodyti nusiminęs, kenčiantis, bet jam vis atrodo, kad žmonės prieinantys pareikšti užuojautą, gali atspėti anaiptol netragišką jo savijautą.
Nilas. Taip, man gaila mamos, be abejonės, ji taip netikėtai mirė, nors niekuomet niekuo nesiskundė, o šįkart pakako menko peršalimo ir še tau, kad nori, dabar guli karste tokia svetima, pasikeitusi, lyg ne ji būtų, todėl ir ypatingo gailesčio tam išpuoštam sustingusiam kūnui nejaučiu.
Autorius. Tik kai pagalvodavo, kad namie jau nebematys  nenustygstančio vietoje silueto, negirdės ramaus ir pamokančio balso, nejaus neįkyraus, bet visą laiką ją lydinčio aromato, tik tada jam suvirpėdavo širdis ir galėdavo pakelti neapsimestinai apsiašarojusias akis į stebinčią jį ir jo šeimą parapijiečių publiką.

Teodoras Samuelis Brakė. Dėmesio, vieną nuotrauką spaudai. Ačiū.

Autorius. Bet vėlgi liūdnas mintis išblaškydavo koks nors pastebėjimas: miestelėnų perdėtas oficialumas, apsimestinis sielvartas,
Nilas. arba mokyklos draugų nenatūraliai perkreiptos fizionomijos, per dideli, dukslūs kostiumai, kuriuose jie jautėsi, lyg pagauti nusirašinėjant,
Autorius. mergaičių vylingi žvilgsniai, net nemėginant vaidinti tragedijos,
Nilas. daugybė žvakių
Autorius. ir monotoniškas vargonų aidėjimas bažnyčios skliautuose. 
Prieš pat mišias ima rinktis savivaldybės elitas. Su kukliomis puokštėmis rankose pasirodo neišskiriami bičiuliai Garpas ir Kutkė.

Rafaelis Garpas. Užuojauta nuo miesto architektų sąjungos ir urbanistikos skyriaus.
Autorius. Sveiki, jūs vis dar vadovaujate archtektų sąjungai?
Rafaelis Garpas. O taip.
Autorius. Ir kiek narių dabar jūsų gretose?
Rafaelis Garpas.   Vis dar vienas, bet tikiuosi pagausėjimo.
Autorius. O jūs, gerbiamas kultūros skyriaus vedėjau, kaip gyvuojate?
Naglis Kutkė. O, mes šalia baleto mokyklos, kuriai, beje, vadovauja šaunūs Timo Užsorbio mokiniai Nojus ir Rojus, jūs gi prisimenatr juos, štai jie kaip tik ateina…
Autorius. Taip taip, matau.
Naglis Kutkė. ... dar įsteigėme ir bobučių folklorinį ansamblį…
Autorius. Ką jūs sakote!
Naglis Kutkė. ... su kuriuo ketiname sudalyvauti Eurovizijoje. Na žinote, būgnai ir visa kita.
Autorius. Nuostabu.
Nojus  ir Rojus.   Užuojauta.
Nilas. Dėkoju.
Meras. Ačiū.
Nojus.   Nilai, šią savaitę gali pailsėti, pamokų nebus. Beje, sveikiname su gimtadieniu.
Rojus. Tikrai, kaip gaila, kad taip atsitiko, bet nenusimink, pailsėk, susitiksim po Naujų.

Autorius. Kariška eisena  mero artimuosius pagerbė ir užkietėjęs fašistas vis dar Jaunažmogių partijos, kurioje jau buvo trys šešiasdešimtmečiai nariai, pirmininkas Adolis Petra, pavasarį atšventęs savo septyniasdešimtmetį.

Adolis Petra. Būrys, stot – viens du. Dešiiiinėn, lygiuok, ramiai. Pone mere, partija Jauna valstybė jauni piliečiai reiškia gilią užuojautą dėl žmonos mirties. Būrys, ginklu gerbk. Šautuvus užtaisyk.
Meras. Dėkoju dėkoju, tik, susimildamas, nešaudyk.
Adolis Petra. Garbės saliutą?
Meras. Tikrai nereikia, apsieikim  be formalumų.
Adolis Petra. Kaip įsakysit. Būrys, laisvai.
Teodoras Samuelis Brakė. Ne ne, dar paprašysiu pabūti ramiai miesto spaudai. Dėmesio, baigta. Dabar laisvai.

Autorius. Taip pat ir sekretorė, lydima vyro, velkančio milžinišką vainiką. Vyras jau būtų užmovęs vainiką merui ant kaklo, bet žmona laiku jį sustabdo.

Sekretorė. Na kur tu? Atleiskite, jis taip susijaudino. Nešk ten prie gėlių. Užjaučiu, mere, nuoširdžiai už jaučiu. Ak, kokie žavūs vaikučiai!
Kaspija. Mes ne žavūs ir ne vaikučiai.
Sekretorė. Taip taip, žinoma.

Helmunda Špircė. Praleiskite pagaliau.
Autorius. O štai ir kontrolierė, kuri vėl susigrąžino pareigas ir mergautinę pavardę, kai jos vyras labai neaiškiomis aplinkybėmis dingo prieš septynerius metus.
Helmunda Špircė. O ką jūs galvojat? Žinoma, susigrąžinau ir pavardę, ir pareigas. Kai tas niekšas pabėgo paskui bobos sijoną, palikęs mažus vaikelius.
Autorius. Kaip gaila.
Helmunda Špircė. Anaiptol, visai negaila.
Autorius. Aš ne tą turėjau galvoje, bet tiek to.
Helmunda Špircė. Na, eikit greičiau.

Autorius. Paskui ją vorele pareikšti užuojautos ateina ir visos keturios dukros. Vyriausioji Rozamunda, kuri  kartu su Nilu mokosi baleto mokykloje. Paskui mergaites matome ateinantį dabartinį tėvelį, geležinkelio stoties viršininką, tą patį, kuris paskutinis matė Užsorbį jam paliekant miestelį. Tiesa, tada jis buvo tik naktinis sargas, dabar jo pareigos kontrolierės dėka kur kas reikšmingesnės.

Geležinkelio stoties viršininkas. Ką ir kalbėti, pareigos dabar kur kas atsakingesnės, negali atrodyti bet kaip, visada turi būti su uniforma.

Helmunda Špircė. Visos šeimos vardu reiškiu užuojautą, pone mere, puiki buvo moteris. Nagi, prieikite arčiau. Nesistumdykit. Tik paspauskite ranką, nereikia bučiuotis. Ach tie vaikai, atleiskite.

Autorius. Paskutinė pastaba buvo skirta  mažajai Sigizmundai, kuri netikėtai pabučiavo Nilą į lūpas, dėl ko Rozamunda labai nuraudo, o Nilas priešingai – pražydo žavinga šypsena.

Nilas. Tai buvo jėga!

Tuo tarpu vikaras Kjorgis Semeris užkopė į sakyklą ir apžvelgė susirinkusius.

Kjorgis Semeris. Ajobšikmatj, kiek daug žmonių susirinko! Aišku, garsiai aš to nepasakiau, tik mintyse nusijuokiau, nes paklausęs zakristijono išlenkiau ne vieną taurę.
Taigi, mieli parapijonys, …

Autorius. Pragydo jis laibu balseliu, nuo kurio mero sekretorę pagavo orgazmas, paskutiniu metu seksualiniuose žaidimuose su savo vyru  ji vietoje mero, kaip buvo įpratusi, įsivaizduoja šį jauną kunigėlį.
Sekretorė. Tai nieko nereiškia, savo pareigas aš atlieku atsakingai, o  po darbo – mano reikalas, apie ką galvoti.
Autorius. Taip taip, paklausykim.

Kjorgis Semeris. … tokį šviesų šventinį rytą mus pasiekė liūdna žinia. Kaip čia neprisiminsi ta proga žodžių iš Biblijos – dulke buvai, dulke ir pavirsi. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad gerbiamo mero žmona buvo dulkė. Priešingai, ryškiausia miestelio pedagogė, visuomenininkė, dviejų vaikų motina. Kokių vaikų. Pažvelkime į šiuos nuostabius jaunuolius, ar nusipelnė jie tokios žiaurios netekties? Bet gyvenimas tikrai nėra žiaurus niekam iš esančių šiame pasaulyje. Mes galime tik spėlioti, kokia yra šio sumanymo paskirtis. Neabejoju, kad šie žiauriai nuostabūs vaikai tinkamai įvertins aukščiausiojo jiems siųstą išbandymą ir pakreips savo gyvenimus nuostabia linkme. Pasimelskime už juos, juk ši diena kartu yra ir jų gimtadienis. Kaip sakoma Biblijoje, vieni išeina, kiti pareina, amen.
Sekretorė. Ak, aš apsiverksiu.

Autorius. Nilas vėl prisiminė, kad turi liūdėti. Ir žvilgtelėjo į Rozamundą,
Nilas. ar ji irgi liūdi. Suprasti nieko nebuvo galima, nes ji sėdėjo panarinusi galvą ir žiūrėjo į plyteles. Užtat mažoji Sigizmunda begėdiškai spoksojo į mane,
Autorius.   ir pagavusi Nilo žvilgsnį iškišo liežuvį. Ir nusijuokė.
Nilas. Aš taip pat nusišypsojau, bus žiauriai kieta mergička.
Autorius. Bet iškart susigėdęs Nilas įbedė akis į plyteles.
Nilas. Ten, kur žiūrėjo ir Rozamunda.

Autorius. Nilas nematė, bet dar viena pora akių labai atidžiai stebėjo jį. Tai buvo mergaičių motina kontrolierė Helmunda Špircė. Perspektyvinis pasjansas jos galvoje aiškiai susidėliojo. Tai matėsi iš patenkintos savimi veido išraiškos.

Helmunda Špircė. Taip taip. Kai augini mergaites, negali praleisti šansų.

Autorius. Kartą buvo miestelis,
ir lauke ėmė kristi sniegas. Pirmas šiais metais.
Nuo bažnyčios varpinės į miestelį žvelgė jaunas mėnuo. Jis jau gerai ir nebeprisiminė, kas ir kada jį čia pakabino.
2022-01-09 20:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-26 23:14
GMS
GMS
Įdomu skaityti ir mintys plaukia lengvai taip suprantamas subtilus humoras-puiku  5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 04:53
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-01-09 21:03
good bye
žiauriai kieta mergička 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą