„Miesto pakraščiai įaugę į smilgas“*.
Nepamenu, kada skaičiau gražesnę eilutę.
Ją parašęs poetas – ramus kaip belgas –
pagalvojo: tuojau ims lyti.
Bet ėmė stipriai šalti, debesys dingo.
Šerkšnas pastorino visas nepriklausomas linijas.
Vėjo gūsiai prisiminė tango.
Mintys grįžo į savo kolonijas.
Miestas neviršydamas greičio plėtėsi.
Smilgos traukėsi į atsitiktinius apkasus.
Ledas baigė skaidrėt balutėse.
Laikas gludino savo fokusus.
*Citata iš gogo kūrinio pju 93. Spragtukas