Vyno uostymas

Apstulbo  nosis vyno taurėje.
Taurė ta elipse viršun siaurėja.
Dugne jos šlakas vyno su kvapų ruja.
O vienas aromatas kuria odisėją.

Kurioj vidine akimi atsirandi.
Žinai, po metų n Itakėn grįši.
Kitokios jungtys riš istorijas grandy.
Ne visos grandys vertins tikrą ryšį.

Tuo tarpu stoviniuoja visiškai šalia
nustebęs laikas – toks nuščiuvęs,
jog tai, ką sako, sklinda nerišlia
kalba eilėraščių, o šūvis –

mėlynių, ąžuolo, šiek tiek medaus
natų srovė ir dvelksmas riešuto migdolo,
už jų nežinomybė. Ten uoslė badaus.
Bet kada nors tai baigsis. Atitolo

taurė nuo nosies, bet prote giliai
atstumai varžosi ne toliais,
jau sudegė dvejonės, jų nuodėguliai
klaidoms galėtų būt pastoliais,

kuriais tinkuotojai dar daugelį dienų
lips kruopščiai sienų freskoms ruošti
kaip tik metu tuo nusiskandinu
taurėj, kur tyvuliuoja kvapo puokštė.