Veidrodis

Jeigu asmuo paliko Jus, arba dar blogiau – metė,
atsilyginimas, panaikinantis apmaudą, tiktų
ne koks nors eilinis, banalus, piktžolė daugiametė –
pradžiai smulkių įkalčių raskite, kokių nors reliktų

nusikaltimėlių, tapusių pelke, keleto gana bus,
ką nors pakeisti vienaip ar kitaip vėlu, be
to, niekas nežino, atgaila jau anapus,
jos dažai nusilupę –

surinkite viską, išdėliokite iškasenas pagal
svorį ir chronologiją,
ne paskutinėj vietoj suvokimo talpa, gal
net jos principu vadovaukitės, patį blogį ja

tik išryškinsite ir net Jus palikusysis,
girdėdamas šį sąrašą in corpore,
pradžioje piktindamasis klausysis,
kaip žodžiai paveikslą juodą iškarpo ore,

kol savęs nepažins. O pažins juk. Staiga. Vos
taps aišku, kad asmenį tą, juo nebus paliktasis,
laiko dviem pirštais lyg vabzdį pagavus,
ranka ta pati tos pačios masės:

šviesa gale tunelio tolsta ir matos
kaip tirpsta – tik taškas beliko – šviesa ta,
ir skleidžias akies viduje po vokais aromatas
tokios tuštumos, kuri turi visatą.