Iš neapčiuopiamybių eilėraščių

(16)

Didelė tikimybė, kad tai buvo muzika. Nei
plauki, atrodė, nei sklandai,
tuo labiau grimzti, tiesiog kažkas neįtikėtinai skaniai
skleidėsi tingulio taurėj – štai kaip užsimezga gandai.

O jų aidai visai kitokie. Jie,
verčiantys į jų pusę pasvirti visu kūnu,
ilgi, sulėtinti, užkrečiantys ir, kol atsitokėji,
pabūni ir tuštuma ir taifūnu.

Po to visą laiką dar ir dar norisi tai
kartoti ir, jei galima, stipryn vis, amplitudei
plečiantis, bet paprastai
niekuomet nepasiseka. Nes nepasūdei.

Nepasūdei stiklo kraštelio kaktusų degtinei.
Kažko taip ir nepadarei.                                                  `
Visi tie kažkas nepikti. Nei
plauki nei skęsti. Bet nieko nekeiti apdairiai.