Drungnumas

Vidutinybių pasaulis – vienintelis teisingas šiokiadienių apibūdinimas. Gaila, būtent jame kažkaip turime sulaukti mirties. Taigi šis pasaulis net nesugebėjo išmokyti mirties baimės! Man nedrąsu pažvelgti į skausmą, į kančią, bet, prisiekiu Dievu, mirties nebijau. Kodėl turėčiau, kai mano ir visų visų gyvenimai tokie vidutiniški? Nejaugi turiu ką prarasti? Cha! Kadaise buvo arba gerai, arba blogai, šalta arba karšta, o dabar – tik drungna. Gaila, reikia nepaprastai daug pastangų, norint nusikratyti šio šleikštaus jausmo.


1 Išpuikęs riteris

Jei būčiau riteris ant balto žirgo,
Kovoj nuo ieties mirt norėčiau.
Ir jei nepražudytų žaizda ginklo,
Į garbę kristi žemėn spjaučiau.

Galiu gyventi sveikas arba negyvent visai,
Tačiau luošiu man būt netinka.
Lai purvas į kraują įsimaišo mirtinai
Ir užsimerksiu su šypsena laiminga.

Karalius ordinu pagerbs, jei gyvensiu;
Mirsiu – dar ir šventuoju padarys.
Bet aš išpuikęs, tik aukštą titulą priimsiu.

Jei ginklas menkaverte išnara paliks,
Joks ordinas to nepagydys, nepakeis.
Ne, tegul mirtinos žaizdos numarins.


2 Horizontas

Vandenyno krantu lėtai kojas vilkau,
Kai paskutinės saulės žiežirbos užgeso.
Maniau, pavyks pavyti horizontą, tačiau
Nespėjau, sunkios kojos į smėlį susmego.

Atsigręžęs nemačiau pėdsakų pabaigos,
Akimirką net didžiavausi sunkia kelione.
Deja, žinojau, nebesulauksiu aušros,
O horizontas liko ten, kažkur tolumoje.

Mačiau tik tamsą, bet ji manęs nebaugino.
Šiam pasauly tik skausmo bijau, mirties – ne;
Labiau už viską trokštu atsikratyti laukimo

Ir pasitikti šį absurdišką likimą ramia širdimi:
Užgesti kaip bereikšmė, raudona žiežirba,
Virsti dar viena vandenyno kranto smiltimi.


3 Lėlė pusiau numirus

Supratau: tik vergas arba ponas
Gali būt euforiškai laimingi.
O aš – nei vienas, nei kitas,
Tik lėlė, pusiau gyva, pusiau numirus.

Sako man: laisvas, laimingas esi,
(Kaip vergas dirbu, saulės nematau.)
Kartoja: joks tu ponas, tik kirmėle.
(Nors vergvaldžio galia didžiuojuos.)

Ir jei gyvent – tai justi laimę,
Dienos negyvenau šioj žemėj.
Suprantu, eikvoju pasaulio laiką

Ir naiviai trokštu būti vergu arba ponu,
Bet žmogus aš vidutinis, menkas:
Tik lėlė, pusiau gyva, pusiau numirus.


4 Šleikšti lemtis

Ieškojau laimės tiesoje, išmintyje,
Bet neradau; tik šaltą bedugnę.
Atsigręžiau į žvaigždę danguje
Ir nusekiau ja į juokingą laikinumą.

O ką darysi? Aš nereikšmingas žmogus,
Kuris mirs nespėjęs prabristi platybės.
Tad pasinersiu į žemiškus džiaugsmus -
Tegul nuošaly lieka pasaulio suktybės.

Ne, kokia žiauri ta žmogiška lemtis!
Aš – tik tiltas, pats judėti negaliu,
Esu amžina primityvo ir dievo jungtis.

Gyvenu, kupinas žiaurių skaudulių,
Ir neapsisprendžiu ką daryt:
Leistis į bedugnę ar siekti formų laikinų?