Apvytas tinklo tarsi vystykluos vaikelis
Akimis nuo jūros dugno paukščio plunksnas uodi
Undinių žvilgančios suknelės
Žaliosios upės žiotimis tave paguodžia
O kėkšto klegesys apkamšo miesto vėtrą
Tarytum grimų pasakos prieš miegą
Kai mūsų bokštus supo kulkų kilometrai
Sakei – miegok ramiai – žuvėdra
Asiūkliais tavo kapas puoštas
Dabar sunku atskirti nuo gyvų
Aukštai iškėlusių pelekų kuokštus
Apvytus raudonų gėlių
Tuo tarpu kryžiais įkastais nubėga elektra
Jai iš paskos nusprendė pūsti sausis
Tave sunku atskirti nuo gyvų
Ir mirusiems aklai paklusti
Žvynuotais brydbačiais atklydęs gūsis
Acherono žiotyse pusmėnuliu supsis