aušta rytas rūkuose patvinęs
o padangėje klykauja žąsys
ajerų pataluos įsisukęs
tykiai miega audros mylimasis
linksta soduose šakos nuo vaisių
iš voratinklių rasos tik krenta
gal aušrinės žvaigždės jaunas mėnuo
vis dar ieško bet jau neberanda
varpo dūžiai ražienom prabėga
atsimušę į giria sugrįžta
šiltos naktys lietuviškam kaime
su gėle paskutine nuvysta