Gruodis

Staiga drebėti ėmė dangūs,
Sušalę apsikamšė debesim,
Ir saulės spinduliai vėl tapo vangūs
Nešviečia ir nešildo, tad tamsyn
Vis pyksta dienos, trumpos ir raukšlėtos
Lyg senos damos išlenda trumpam
Kailinių paltų balomis dėmėtų
Išpurtyti kieme, ir vėl, skubom, atgal...
Jau gruodžio vėjai atskuba pikti ir grubūs
Nakty pagaus - nelįsk, geriau, laukan
Sušalę dangūs tol vaitos ir stūgaus
Kol visko nesušladys ilgesio ledan...
O gruody tam - mažutės ir neramios
Pabiro snaigės gėlėmis dangaus
Nusagstė žemę šypsenų karoliais,
Ir vėl širdy šviesu, tereikia tiek nedaug!