Ciklas laukinei gamtai

III  Skriejančiam elniui 

1. Tik trumpą mirksnį tave regėjau,
Užspęstas įniršio šunų
Tartum strėlė žiemkenčiais skriejai,
Kažką užkėlęs ant ragų...

Tik mirksnis –
Manyje kas trūko -
Ką visą laiką brandinau,
Ką nežinodamas nešiojau
Ir savo elgesiu šaukiau

Kitus pasekti mano būdą –
Gyvenimą mylėt širdim -
Lyg vaisius einantis sujudo
Ir elnio skriejančio kryptim

Įsismarkavus siela skriejo –
Pajusti tapatumą, dar daugiau –
Suvokti – ką gi aš mylėjau,
Nes metų tiek nugyvenau...

Ant kokio aukuro sudėjau,
Kad tik dabar tai supratau... –
Nebesvarbu – svarbu, kad skrieju,
Kad noriu gelbėti: - BROLAU! -

Kiek tavyje laukinio grožio! –
Bandyki lėkti dar greičiau!
Taip!.. šuolis, šuolis!.. vėju skrieji...
Truputis dar!.. –
                            mačiau... –

Kažkas apglėbęs mane turėjo
Ir aš turbūt nepakilau...


Skriejančiam elniui       

2. Lyg laisvas žodis prikėlęs žmones –
Pamiršus rimtį skriejanti valia –
Tu man atrodei kaip lauko vėjas
Ir tavo raumenų galia

Turėjo pažeisti, ką aš mokėjau –
Man dėsniai žinomi gamtos –
Tu be sparnų į aukštį kėliai
Mano svajonę užguitą tylos...

Niekas prie vietos tavęs nesieja
Ir niekam nebruki tiesos –
Miškai ir laukas tavyj sudėjo
Žinojimą esmės tikros...

Ir tavo šuolis... –
Kaip paukštis ėjai... –
Nebūtum sėdęs niekada,
Jei ne kulką, kuri pervėrė
Troškimą tavo...
Ir mane.


Sušaudytam elniui     

3. Tau nevalia į dydį skrydį –
Gražaus gyvenamo kitur...
Kiti, likimą tavo lėmę,
Klajojo, lankėsi svetur...

Galybes biblijų apžiojo,
Pažino išmintį dievų
Ir lyg valdovai atsistojo
Tau skersai tako link žvaigždžių...
- - -
Drybsai į žemę įsikniaubęs –
Taip imąs pyktis ant tavęs –
Tartum sugrįžęs į nelaisvę,
Kryptingą savo būtį tęst... –

Žiūriu, dar šiltas –
Savęs gaila... –
Ar tau galiu užmerkt akis?.. –
Norėčiau dar – stoti į eilę... –
Ne man nešioti šviečiančius ragus.