Atėjus rudeniui, nusvirs galva ant laužo,
Pirma paskendus upėse tarp lapų
Pasenusių, suplaikusių nuo laiko rimbo.
Iš graudulio nesusilaikysiu:
Užsiklosiu karčiu kvapu slapčia,
Paslėpsiu akis pelenuose.
Skausmas ateis tik sugrėbus lapus,
Jie praneš – pabaiga…
Pirštai neglostys popierinių plaukų.
Iki kol akys užsimerks šianakt,
Meldžiu bent kart paskęst ne vyno,
O stikso ašarose.
Beldimas į langą susaldės:
Dabar minkštas kaip delnas,
Pliekiu išgydęs ašarą nuo drėgno veido.
Pirmas išbandymas –
Nuskustos avelės dievų kris,
Minkštai skliautą užguls.
Vėliau, daug vėliau,
Plauks šaltis upe.
Į kur? Nieks dar neatrado.
Teaišku viena – dar išsiilgs, sugrįš
Į motinos nusvirusias rankas.