XVi dalis Žvelgiant mirčiai

Sveiki. Kuri laika galvojau kad daugiau neįkėlinėsiu savo kūrybos. Nes gal jau atsibodo. Bet tiek to. Įkeliu pratesimą. Jeigu bus susidomėjimas įkelsiu ir kitas dalis. 

......................................................................................................



Praeina gera valanda kol šiaip ne taip pasiekėme kita tarpeklio puse. Vos tik vėžimėlis pakimba virš žemės kai Žavingoji išvinguriuoja iš kuprinės ir strykteli ant žemės. Neskubėdama apsidairo. Atsistoju ir aš ant žemės. Išvaduoju Žavingąja nuo visu diržu ir virvių. Pats save irgi išpančioju nuo to. Atkabinu kuprine nuo žiedu ir į ja sudedu daiktus iš dėžės kur juos buvau palikęs anksčiau. Sulankstau ir susidedu alpinisto virve kuri padėjo persikelti per praraja. Pagaliau beveik visi daiktai sudėti kur reikia. Užsimetu kuprine ant pečiu, automatą paimu į rankas o jo diržą persimetu per petį. Nes nujaučiu kad jo dar gali prireikti.
- Keliaujame toliau. - Pasiūliau Žavingajai.
Ta nužvelgia mane įdėmiu žvilgsniu ir šyptelėjus linkteli galva.
Mes patraukiame per tiršta rūką tolin. Matau vos dūluojantį takeli kažkur priekyje. Kaip viskas ir butu gerai, jeigu ne mano neramus protas. Kaip kipšas iš tabakinės įšoka prisiminimas apie viena nemalonu atveji: Tada aš dar lankiau bažnyčios chorą. Taip jau sutapo kad ta diena buvo sekmadienis ir mano trisdešimtas gimtadienis. Po mišiu kuriame giedojau su choru, į bažnyčios kambarėli susirinko ne tik choristai, bet ir mano brangiausi draugai. Ten atėjo ir viena mergina, su kuria pas mane buvo gana šilti ir keistoki santykiai. Mes dar nebuvome apsisprendę ar rimtai draugausime, ar liksime draugais. Ta diena, ji gimtadienio proga man padovanojo auksini kryželi, kuri gavo iš savo velionės močiutės kuria labai mylėjo. Ji iš karto man užkabino ant kaklo. Man tai buvo labai vertinga dovana. Kitas dovanas pasilikau kambarėli kad kita diena parsinešti. Grįžinėjau namo tarsi pakylėtas ant sparnų. Ir toks laiminga, netoli namu, mane užpuolė eiliniai plėšikai, pakišdami peili po gerkle. Iš manęs viska atėmė. Net ta brangu kryželi, kuri ką tik gavau dovanu. Iki šiol jiems negaliu atleisti už kryželi. Nuo to karto, plėšikai man kelia baime ir baisu pikti, kartais pereinanti į liepsninga neapykantą. Kai tik tas prisiminimas atsinaujino visa jėga, išgirdau kaip kažkur trakštelėjo šakelė ir iš ruko išniro tu plėšiku snukiai. Aš juos visa laiką prisimenu. Jiedu pamate mudu su Žavingąja ir meilikaujamai išsišiepė.
- Tai kur keliaujate? Gal palydėti?
Paskui pamatė mano rankose automatą ir jų akyse žybtelėjo klastinga ugnelė.
- Gal gali man parodyti šita daikčiuką? - Apsimestiniu draugiškumu manęs paprašė. - Nebijok - gražinsiu.
Nuleidau saugikli, užtraukiau užtaisą ir šoviau į viršų. Tiedu atšoko.
- Jau pamatėte išgamos. Jums nepavyks vėl man pakišti peili po gerkle ir apiplėšti kaip praeita karta. - Per sukąstus dantis iškošiau - Geriau dinkite iš akių, kol dar galite eiti, o ne šliaužti.
Tiedu pradžioje išbalo, paskui paraudo iš pykčio.
- Buvo pirmas kartas bus dar ir antras - Sušnypštė ir atbulomis atsitraukę išnyko rūke.
Žavingoji palingavo galvą.
- Dar turėsime bėdos su jais. Nes yra pasėta bloga sėklą.
Nekreipiu dėmesio į jos žodžius. Nes esu tikras, kad jie nebedrįs prie mūsų lysti. Po dvidešimties minučių tirštame prieiname didžiuli akmenį gulinti ant kelio. Aplenkiame ji ir staiga pokštėli šūvis. Pajuntu kaip aštrus skausmas perveria kairi petį. Garsiai aikteliu iš aštraus skausmo ir nuvirstu ant žemės. Ne todėl kad negaliu pastovėti, o tam kad suklaidinti šaulius. Žavingoji greitai pritūpia. Ir sužiūra į viena puse. Jaučiu kaip karštas kraujas persismelkė per drabužius. Sukandęs dantis kenčiu baisų skausmą. Atsargiai nukreipiu į ta puse automato vamzdi.
- Tai kas dabar išgama?! – Pasigirsta rukę to plėšiko balsas kuris bandė man prisimeilinti.
Mes su Žavingąja tylime. Ta pažvelgia į mano puse ir nežymiai linkteli galvą. Supratau ja. Žavingoji garsiai suaimanuoja, prisidengdamas jos aimana tyliai nuimu saugikli nuo automato.
- Man atrodo kad ta pid... nukepiai. Liko nebloga mergužėlė. Galėsime pasismaginti. Niekur ji nedings nuo mūsų. - Išgirstame kaip kitas džiaugsmingas balsas kreipiasi į savo bendrą.
Mano kraujas užvirė bet aš kentėjau ir laukiau reikiamo momento. „Tie išgamos ne tik džiūgavo nušovė žmogų, bet dar planuoja išprievartauti mano merginą. Kažin ar tokie verti gyvenimo? “ Klausimai pažvelgiu į Žavingąja. Ji matyt suprato apie ką aš galvoju. Ji minute susimasto ir paskui papurto man nežymiai galvą. „Supratau - ji sutinka kad tokiu jau neištaisysi ir jie neverti gyvenimo. “ Be jokio traškesio išniro tiedu jau bandytai iš ruko.
- Matai kaip nugąsdinai mergužėle ta net pritūpus tavęs laukia. - Pareiškia vienas sagstydamas klyną. Kitas laikydamas atstatyta pistoletą, išsišiepia gašlia šypsena. Jiedu degančiomis iš aistros akimis žvelgė į Žavingąja jau mintyse ja nurenginėdami. Staiga mano rankose atgijo automatas ir be gailesčio suvarpė ta kuris laikė pistoletą. To akyse pasirodė nuostabą. Gašli šypsena tapo skausminga grimasa ir nusikeikęs virsta ant žemės. Prieš pasiekdamas ja, dar spėja išauti į mane. Bet kulka nepataiko, keistai atšoka nuo akmens ir padaro skylute jo sebro galvoje. To akys išsiplečia iš nuostabos ir po akimirkos plėšikas nuvirsta ant jo. Žavingoji pašoka ant kojų ir nulėkia prie to, kuris turi pistoletą. Pribėgus greitai išspiria ji iš gulinčios rankos. Bandytas sudejuoja. Spėju nusistebėti: „Gajus bjaurybė, jeigu po tiek kulkų dar gyvas“. Maniškė dar karta spiria į pistoletą ir tas nulekia kažkur toli į rūką. Tolumoje pasigirsta vilko kauksmas. Jam atitarė kiti. „Vėl tie vilkai. Tik jų mums dabar betrūksta. Matyti pajuto kraujo kvapą“. Žavingoji greitai prieina prie manęs ir pasilenkia, padėdama atsikelti. Kojos sunkiai klauso manęs.
- Palik čia kuprine. Ir ginklą palik. Jei reikės vėliau pasiimsime. Reikia greitai eiti iš čia. Neturime visai laiko. Eiti gali?
Linkteliu galvą. Sudejavęs iš skausmo nusimetu kuprine nuo pečių.
- Bėk paskui mane! - Manoji nurodo ir puola į prieki rūku padengtu takelių.
Dantis sukandęs iš paskutiniųjų puolu iš paskos. Nors petį nežmoniškai skauda, bet suprantu kad turime iš tos vietos kuo greičiau dingti. Vos nubėgame, už poras minučių išgirstu kaip dar karta sustaugia vilkai, jau toje vietoje kur ką tik buvome.  Po kelerių sekundžių pasigirsta bandyto siaubingas priešmirtinis klyksmas. Žvėris žmogaus kailyje, gavo žvėriška mirtį. Mano akyse tavaruoja skausmo ežerai, bet aš vis dar stengiuosi neparkristi. Netrukus išbėgame iš rūko zonos į aikštele nutvieksta saulės. Spėju pamatyti prie kalno šono prisiglaudusi kuklu budistinį vienuolyną ir tada prarandu sąmone. Atsipeikėju. Prieblandoje virš savęs matau neaukštas medines lubas su storais balkiais. Tokios paprastai būna kaimo pirkiose ar trobose. Oras kvepi visokiomis žolėmis. Pirma mintis: „Vėl esu savo karantininiame nameli į kuri atvykau pirma dieną. “ Krustelėjau norėdamas atsikelti bet aštrus skausmas perveria kairi petį. Kaip sniego lavina mano atminti užgriūna neseni įvykiai. Kas buvo įvykę požeminiame pasaulyje. Kelionė į šita pasauli ir susidūrimas su bandytais. Girgžtelėjo duris. Pasukau galva į ta puse. Ten pamatau stovinčius Žavingąja ir pagyvenusi vyras su budistams būdingu oranžiniu rūbų. Jo veidas pilnas mažu raukšleliu, akys įdėmios ir išmintingos. Pamate mano žvilgsni nukreipta į juos - jų įtemptuose veiduose atsiranda palengvėjimas.
- Kariūnas jau atsigavo – Konstatuoja faktą budistas užeidamas į vidų - Jis prisėda šalia manęs. - Aš Abhimakar. Dabar jus saugus. Nors prisipažinsiu - privertėte mus pasijaudinti. Galvojome kad galite nebepakilti. Tik jūsų karminė valdovė pasakė kad jūs paprastai nepasiduosite - Jis pasisuka į Žavingąja. Ta šiltai jam nusišypsoja.
- Karmos valdovė? - Apstulbau. „Aš maniau kad žinau visus septinis karmos valdovus, o kad yra dar viena - man kažkas naujo. “
- Paaiškinsiu vėliau - Man meiliai nusišypsoja Žavingoji. - O dabar gulėk ir nesikelk. Tu praradai per daug kraujo. Kaip matai ne esi nemirtingas, kad ir ką aš tau pasakojau apie globėjo ir globojamo santykius.
- Jeigu atsigavai. - Nusišypsoja Abhimakar - Tada mano auklėtinis atneš tau gėrimo kuris padės greičiau atgauti jėgas. Tai nėra vienas iš skaniausiu gėrimų, tačiau vienas iš geriausiu šitokioje situacijoje.
Jiedu atsistoja ir išeina iš kambario. Lieku vienas su savo mintimis. Pamėginau susigaudyti tai ką per tas dienas išgirdau: „Pirma kodėl Abhimakar, Žavingąja pavadino karmos valdovė ir ta tam neprieštaravo? Antra, kaip suprasti kad globėjas auginasi ar brandinasi globojamąjį tūkstanti metu, nors tas nėra nemirtingas? Trečia.  Kaip ne būdamas nemirtingas globojamasis, sugeba išgyventi tūkstanti metu? Ne tik išgyventi tūkstanti metu, bet ir daugiau. Ketvirta. Negi jis tampa kaip vampyras kurio siela atitenka globėjui? Penkta. Ar Žavingoji kalba ne apie kūno globojamojo mirtingumą, o apie jo sielą? Šešta. Negi kai jiedu yra kartu, globojamasis išeina iš sansaros rato ir jam negalioja karmą? Netikiu kad galima išvengti karmos. Nors... Kažkada girdėjau paskaita tuo klausimu, kad karma tai tik išgalvotas pasiteisinimas kaip nusiurbinėti iš žmogaus gyvybine energija. Dėl ko žmonės ilgai ir negyvena. Bet ir vėl vienas paradoksas. Net tie kurie nežino nieko apie karmą irgi ilgiau negyvena nei tie kurie apie tai žino. Tai kur tiesa? “ Prisiminiau kažkada žiūrėto serialo topine minti - Tiesa slypi kažkur anapus.
Vėl girgžtelėjo duris. Matyt visuose pasauliuose duris turi bendra savybe - girgždėti. Ant slenksčio pasirodo visai jaunutis besišypsantis vaikinas. Jo nublukęs baltos spalvos drabužis kaip tu vienuoliu, kurie nepriklauso aukštesniam rangui. Jo veide žaidžia drovi šypsena ir smalsumas, kuria pastarąją bando nuslėpti. Rankoje jis laiko nedideli molini puodelį. Jau iš savo vietos pajutau kaip jis smirdi.
- Kankinki mane mano budeli smarkiau... - Nežinau koks velnias mane už liežuvio patraukė pasakyti tuos žodžius, su egzaltuotai pakiliu balsu ir linksma veido išraiška - Išduoti šios šventyklos paslaptis net nemanau...
Jauno vaikinuko veidas ištįsta iš nuostabos. Jis išpučia akis. Po akimirkos suprato kad juokauju. Nusikvatoja linksmu, jaunu, berniokišku juoku. Sugirgžda duris. Už vaikinuko nugaros pasirodo dar pora besišypsančiu vienuoliu veidu. Jie smalsiai sužiuro į vidų. Vis dar krizendamas jaunas vienuolis prinešė man puodeli. Tikrai. Smarvė tokia kad buivolą išverstu iš kojų jeigu tas pauostytų. Suraukiau nosį.
- Jus visi čia prisisiavote į ta puodeli?
Pasigirsta griausmingas kvatojimas tu vienuolių kurie stebi viska nuo durų. Vaikinukas visai susileidžia iš juoko, valydamas ištryškusias ašaras. Šiaip ne taip paduoda man ta nelemta puodelį.
- Kas čia per linksmybės? – Netikėtai pasigirsta ramus bet griežtas Abhimakar balsas. Netrukus ir jis pats pasirodo tarpduri. Nužvelgia mūsų ketvirtuką, supratingai vypteli lupu kampučiu.
- Juokas yra gerai, bet tai ne priežastis išvengti vaistų.
- Aaaa... Tai vadinama vaistu - sumurmu ragaudamas ta smarve. Skonis buvo dar bjauresnis nei kvapas.
Prie durų vėl pasigirsta kikenimas.
- Kas ne taip? - Senasis vienuolis pasisuka į savo auklėtinius. Tie jam nusilenkia ir tramdydami juoką išeina. Vaikinukas irgi nusilenkia savo vadovui ir tyliai kikendamas išeina pro duris. Abhimakar pasisuka į mane. Kantriai palaukia kol baigsiu gerti ta siaubinga gėrimą. Jo veidas spinduliuoja visiška ramybe ir susikaupimą. Didžiulėmis valios jėgomis prisiverčiu išgerti ta bjaurastį, kad tik nesudrumsti seno vienuolio nuotaikos. Man tas gėrimas primina tuos laikus, kai pas viena sena drauge, kaime, gerdavau kažką panašaus. Net buvau savotiškai pamėgęs tokia bjaurastį. Jeigu galima tai pamėgti. Bet žinojau kad tai nuo kirmėlių. Tikiuosi garbusis vienuolis mane girdo ne gėrimu nuo kirmėlių?
- Kaip jaučiatės? - Pasidomi tas nesudrumsčiamas senolis.
Jis tikisi komplimentu ar panašaus „ oi, po jūsų gėrimo - esu devintame danguje“, tai teks ji nuvilti. To tikrai nepasakysiu. Aišku neiškeiksiu, kad privertė gerti tai ką vargu galima pavadinti vaistu - vidinė kultūrą to neleidžia. Tačiau duosiu suprasti kad man tas nepatiko:
- Jaučiuosi kad esu dar gyvas ir kad atidariau jaunųjų medaus statine ne iš to galo - iš kurio dera atidaryti.
- Pas jus su Karmos valdove medaus mėnuo? - Jo nesudrumsčiama ramybė persmelkia vaikiška nuostaba. - Nežinojau. Sveikinu jus. Ji tokia nuostabi asmenybė, kad nėra žodžių. Kažkaip nepastebėjau prie jūsų medaus statinės. - Jis susirūpina. - Jus ja palikote miške? Ir kuris yra teisingas galas, kuri reikia atidaryti?
Jeigu neskaudėtų kairio šono, o burnoje nebūtu to nepakeliamo bjauraus skonio - bučiau kvatojęs iš dūšios iš tos situacijos. Dabar sugebu tik išspausti tik silpna šypseną.
- Visus tuos klausimus užduokite Karmos valdovei - Pasiūliau nekaltai. Nenorėjau sakyti jam koki vardą ji gavo iš manęs. Man tai per daug imtumu. Po tu žodžių prasmegau tarsi į nebūti.
Kai atsipeikėju, pamatau kad Žavingoji laiko mano galva sau ant keliu ir bando nutaisyti rūsčia veido miną. Būtent bando. Nes atrodo kad ji verčiau išsišieptu patenkinta šypsena - kaip katinas kuris ką tik pagavo kanarėlę. Ji ir vėl pasikeitusi. Jos ilgi šviesus ir banguoti plaukai tapo trumpais, baltais, tarsi šviestu patys iš savęs. Ir veido oda tapo šviesi, tarsi niekada nebūtu buvusi kitokia. Pamatęs tokius pasikeitimus netekau žado.
- Na brangus mano sutuoktini, dabar pasakyk kam mane pastatei į tokią nepatogia pozicija?
Minute bandau susigaudyti apie ką ji šneka. Galvoje švysteli prisiminimas apie ką kalbėjome su senuoju Abhimikar. Supratęs situacijos komiškumą tyliai sukikenu. Žavingoji suraukia savo nosyte ir čiumpa man už nosies ir skaudžiai suspaudžia.
- Oi! - aikteliu - Nuo kada pas tave atsirado polinkis skaudžioms fizinėms bausmėms? - Nusistebiu o paskui pasipiktinu - Aš ir tai sužeistas. O gulinčio niekas nemuša, jeigu tau niekas dar to nesakė.
- Tikrai? - Ji apsimetė nustebusi - Aš tavęs ir nemušu, o tik auklėju. O auklėti galima žmogų visokioje pozicijoje ir visokiose situacijose. Jeigu tau to, irgi niekas nesakė. Be to, ar tu bent įsivaizduoji kokioje situacijoje aš atsidūriau? Tas garbingas senolis, buvo atiduotas į šita šventyklą, kai dar buvo visai mažas vaikas ir beveik nieko nežinojo apie moterų ir vyru santykius. O dabar turėjau skubiai jam išaiškinti kas yra jaunųjų medaus statine ir iš kokio galo ja reikia atidaryti per mėnesi. Tai pat sustabdyti, kad nesiųstu jaunu vienuoliu ja parnešti iš miško. Dar neteko matyti tokiu suglumusiu jaunu vienuoliu veidu, kai jis davė jiems tokia užduoti, prieš mane išklausydamas.
Kadangi pas mane labai laki vaizduotė, tai pamatęs tos situacijos komiškumą gyvai, užsimiršęs apie skaudanti šoną pradėjau kvatoti visa gerkle ir tuoj pat su dejavau nuo aštraus skausmo. Ši karta neišlaikė ir Žavingoji. Ji irgi pradėjo juoktis.
- Jau gyvenu tūkstanti metu, bet dar niekada nebuvau atsidūrus tokioje komiškoje situacijoje. - Netikėtai išgirdau tokį jos prisipažinimą. Prisiminiau ta krūva vidiniu klausimu kurie man buvo iškilę visai neseniai. Surimtėjau. Žavingoji tai pat surimtėjo ir atidžiai pažvelgė man į akis.
- Matau kad turi daug klausimu ir abejonių.
- Kiek pamenu iš tavo pasakojimo, tai po tūkstančio metu, tavo rasės atstovai gauna globotinį. O kas nutiko tavo buvusiam globotiniui? Kur jis dingo?
Žavingosios veide pasirodo gilus liūdesys. Matau kad jai skausminga tai prisiminti. Jos gražios akis nukrypsta kažkur į tolį. Švelniai paglostau jos rankas. Ne karto to dar nesu daręs ir neįsivaizdavau kad jos gali būti tokios švelnios. Po truputi jos žvilgsnis grįžta iš tolių ir jos akių mėlis užpildo mane kaip šilta skaidri jūros banga.
- Aš buvau dar nepatyrus ir neatsakinga, todėl jis gelbėdamas mane žuvo. Jo siela sugrįžo atgal. Kaip jus sakote - į sansaros ratą. Mirties ir gimimu ciklą. Dabar jam vėl reikės daug kartu kvailai mirti ir vėl gimus iš naujo savo sąmoningumą tobulinti iš visiškos nežinios. Kol buvo su manimi, jam nereikėjo rūpintis sansaros ratų. Jis galėjo pastoviai tobulėti ir nieko nepamiršti. Po tūkstančio metu, kol aš ji palaikyčiau fiziniame lygyje, jis galėjo pilnai atsisakyti savo visu ego formų ir perėjęs į sielos sąmone - susilieti pilnai su ja. Tuo evoliucijos etape jam nebereikėtų savo kūno, nei visu trumpalaikiu malonumu, kuriu jis gali jam suteikti. Kaip ir visu tu rūpesčiu kuriuos suteikia kiekviena diena. Tada dvi mūsų esybės sukurtu kažką naujo. Toliau tu jau žinai. Dar turi klausimų?
- Viena. O kaip su karmos dėsnių?
Ji šypteli.
- Karmos tu neišvengsi. Net dabar kas tau nutiko - buvo tavo karma. Apie karmą mėgsta pašnekėti garbusis Abhimikar.
- Aha. Ir mano karma - Kad jis mane pavaišino tokiu siaubingu vaistu, kuris panašėjo į visu vienuoliu šlapimą kartu sudėjus.
Ta sukikena.
- Na taip. Mačiau ta situacija iš toli. Ir mane labai prajuokino. Ir kad ko daugiau jam nepripasakotum apie jaunųjų medaus mėnesio ypatumus - tave greitai užmigdžiau. Geriau jau jam, apie ta jo vaistą, jam girdinti taip jo neapibudink. Jis gali pasijausti įskaudintas. Nes labai didžiuojasi juo. Nors ir stengiasi to neparodyti.
- Na tada čia tavo karma -Įsišiepiau - Kad neleidai jam daugiau papasakoti apie jaunųjų ypatumus ir palikai ta užduoti sau.
Žavingoji nusijuokė
- Na gražiausia! Dabar man prikiša kad dėl tos situacijos kurioje aš atsidūriau - ne jis kaltas o mano pačios susikurta karmą.
- O ką ne taip? Juk ne pats užmigau - buvau už migdytas. Nors.. - Susimąstęs pasikasiau savo apžėlusi smakrą (senokai nesiskutau kiek prisimenu) - Toks būdas užmigdyti moteriai savo partneri, yra labai patogus būdas kai nori jam pasakyti - ne.
Žavingoji atsiduso.
- Tu vėl apie ta pati. Kiek gi galima? Nepraėjo ir dešimt minučių.
- Ką padarysi kad mano organizmas kaip trisdešimtmečio pajėgumo. - Patenkintas išsišiepiau.
Ant tu mano žodžiu, duris grikštelėjo ir į vidų įžengė Abhimikar. Jis pažvelgęs į mus pritariamai linktelėjo. Keliomis akimirkom ir jis neteko žado pamatęs Žavingosios pasikeitimus. Paskui atsikrenkštė ir iškilmingai pranešė.
- Kambarys kuriame galėsite atidarinėti medaus statine - paruoštas. Galite į ji bet kada įsikelti.
Žavingoji pažvelgė į mane tarsi sakytu: „dabar jau tu išsisukinėk. „
- Gerbiamas Abhimikar - Tariau truputi pasikėlęs - Šiuo metu savo medaus kopinėjimo šaukštą, kol kas padėjau ant lentynos ir jo nenaudosiu. - Žavingoji prunkštelėjo tai išgirdus - Reikia atgauti jėgas kad galėčiau vykdyti tokia savo svarbia vyriška misiją. Tikiuosi nepalaikysite įžūlumu, jeigu paprašysiu jūsų padėti man atgauti tas jėgas?
Garbingas vyras kilstelėjo antakius, bet ramiai išklausęs kol pabaigsiu pasiteiravo.
- Per kiek laiko pageidaujate atgauti jėgas?
Klausiamai pažvelgiau į Žavingąja bandydamas suprasti kiek dar turime laiko šitame pasaulyje. Ta suprato be žodžių.
- Ne trumpiau kaip metai. Nes po to turime tęsti savo kelione.
Vyriškis linktelėjo ir tyliai išėjo pro duris.
- Ne mažiau metai?! Tu turbūt juokauji?? - Garsiai sušnabždėjau - Mes taip pražudysime visa surengta ekspedicija kitame pasaulyje.
- Nusiramink. - Ji paglostė mano plaukus. Aš nurimau. Jos prisilietimai mane visada veikia taip, kaip ji nori kad veiktu. - Kiek kartu galiu kartoti kad čia laikas kitaip teka nei kitur. Čia metai lygu kelioms valandoms tavo pasauli ir šimtoji sekundės dalis - mano.
Mano akys išsiplėtė suvokus tokius skirtumus. Niekada nebuvau stiprus matematikoje, bet supratau viena: „Žavingosios rasė pagal mūsų pasaulio standartus gyvena net ne amžinybe - o begalybe laiko. Tai toks gigantiškas evoliucinis tarpas kad mes turėtume jiems atrodyti ne daugiau kaip drugeliai žmogui. Ir vis tiek jie sutinka mus drugelius išsiauginti iki savo lygio kad galėtu pasiekti savo tikslu. Kokia ironija. Begalinio didingumo rasė turi nusilenkti tokiai rasei kaip mūsų kad pati išgyventu. Čia kas? Bausmė? “ Taip ir sustingau suvokęs tai. Naujomis akimis pažvelgiau į Žavingąja. „O aš kvailys, dar suku galva dėl savo libido problemomis. Koks aš idiotas! Juk ji palyginus su manimi yra tiesiog – deivė! ”
- Aš ne esu deivė - Liūdnai ji šyptelėjo, tarsi skaitytu mano mintis - Jeigu tokia bučiau, nedaryčiau klaidu ir per mane nežūtų pirmas mano globotinis. O dabar ramiai užsimerkęs pagulėk. Turiu pamedituoti ties tavo kūnų.
Aš klusniai užsimerkiau. Pajutau kaip jos švelnus pirštai beveik palietė mano galvą. Akyse pradėjo vaikščioti spalvoti ratilai ir pintis į gražius ornamentus. Maudulingas skausmas petyje atlėgo. Pajutau kad ten pasidarė karšta. Iš ten karštis pasklido po visa kūną. Mane išpylė gausus prakaitas. Atrodė kad iš kūno dar kažkas be prakaito pasišalina. Kažkas mažo ir kieto. Po pusvalandžio karščio atėjo begalinis palengvėjimas. Tarsi nusimesčiau visa turėta svorį. Tas palengvėjimas buvo toks netikėtas ir malonus kad užmigau. Sapnavau save iš šalies daranti kažkokius pratimus. Tai man priminė Aikido pratimus kokius mačiau kažkada darančius tos srities meistrus. Jos dariau ir dariau begalybe laiko. Nieko daugiau nebuvo tik aš ir tie pratimai. Nežinau kiek laiko taip prabuvau užmigęs, bet prabudau vis dar padėjęs galvą ant Žavingosios keliu. Sakyčiau gana neįprasta pagalvė. Ant tokios galėčiau miegoti ir miegoti.
- Jau užtenka miegoti - Sumurkė ta nepaprastoji pagalvė - Kelkis ir eik pas Abhimikar. Jis jau mažiausiai savaite, diena iš dienos mus lankė. Vis atnešdavo man vandens atsigerti kol dirbau su tavo kūnų. Eik padėkok jam nuo savęs, už jo rūpesti tavo žmona.
Atsargiai atsikėliau. Jokio skausmo ar maudimo nepajutau. Tik visus raumenis maudė kažkodėl. Mano nuostabai, jau esu aprengtas kaip vietiniai paprasti vienuoliai. Tik skirtumas toks, kad nebuvau plikai skusta galva. Pasilenkiu prie savosios norėdamas duoti jai bučinį į žandą už jos rūpinimąsi, bet ji greitai pasuka galva ir mūsų lupos susilieja į viena trumpa, bet gana saldu bučinį. Ta palaima ilgai netrunka. Atsitiesiu ir pasiuntęs jai dėkinga šypsena pasuku prie durų. Išeinu į lauką. Kieme pamatau įrengta japoniška sodą. Ji juosia gana aukšta baltai dažyta tvora. Todėl nieko nematau kas yra už jos. Tai ką matau, man daugiau primena iš japoniško animacijos paimta dizainą. Kažkada labai senai, labai mėgau tokias animacijas. Jos man buvo geriau už bet kokius saldumynus, kuriuos mėgau ne ką mažiau. Atsidusau prisiminęs tuos turėtus malonumus. „Bet negali turėti visko iš karto. Jeigu reikėtu rinktis ar tie buvę malonumai ar dabartinė situacija, net nesvyruodamas pasirinkčiau dabartį. Būti čia ir dabar. Kas liečia dabar.... „ Įsiklausiau kas vyksta. Kažkur netoli pasigirsta balsai. Netrukus iš už namo kampo išeina jau matytas vienuolis, kuris man atnešė ta siaubingą vaistą, o šalia jo eina vienas iš smalsuoliu, kuris stebėjo visa ta veiksmą. Matosi kad jie apie kažką labai gyviai diskutuoja. Pamato mane ir stabteli ir išplečia akis. Vyresnis kažką pasako jaunuoliui ir tas kažkur nubėga. Vienuolis ramiai prieina prie manęs ir sudėjęs rankas budistiškai man nusilenkia. Atsakau jam tuo pačių.
- Gal žinote kur rasti Abhimikar? - pasiteirauju jo...