Raudoni karoliukai sniege

Vilko kauksmas mėnesienoje. Ilgesingas....

Ar jis ilgisi tik šilto kraujo?

Niūrūs medžiai išsirikiavę, tylūs ir grėsmingi, lyg amžini tamsos sargybiniai. Pro šiurkščius kamienus skverbiasi mėnesienos spinduliai, miršta, ir krenta ant sniego, prieš išnykdami sužiba mirgančiomis šalčio žvaigždelėmis. Miške ilga žiemos naktis.
Tamsoje žingsniuoja juodas padaras, klampoja per sniegą, sulinkęs po sunkia našta. Kažkada jis vadinosi žmogumi, bet šis jo vardas išsisklaidė su jo iškvepiamais garais, sušalo į ledo kristalėlius, ir net neskambtelėjo nukrisdamas ant miegančios žemės. Dabar padaras turi naujus vardus, besimainančius su kiekviena jo niekingos egzistencijos naktimi: Praradimas. Neapykanta. Liūdesys. Beprotybė. Kančia. Pyktis. Vardai - esmės, sunaikinusios padaro sielą, išraiška. Sunaikinta siela, nepakelianti savo pačios tuštumos, privertė padarą tapti žiauriu. Jis bandė išplėšti iš kitų tai, ką pats prarado - šiltą mylinčią širdį, bet vos išplėšta, ji jau nebebūdavo šilta ir plakanti. Jo ledinėse rankose ji tapdavo ledo gabalėliu, ir į sniegą tarp tylinčių medžių byrėdavo raudoni šalti karoliukai.
Tai matydamas, padaras inkšdavo lyg išalkęs vilkas, raudodavo nuo nepakeliamos kančios, kurios priežasties jis pats nesuprasdavo.
Sugniuždytas, jis vilkdavosi iš miško prieglobsčio atgal į miestą, kur vėl bandydavo apsimesti žmogumi, ir tik jo klaikios akys išduodavo, kas jis yra iš tiesų. Padaras rengdavosi pilkai, jo ilgi plaukai (jis nebematė reikalo kirptis) buvo pražilę, lyg seno vilko kailis. Jei ši būtybė tebebūtų žmogus, ji dar būtų  jauna, tačiau nepakeliama kančia pavertė amžinybe jo pragyventą laiką.
Dabar jis vėl miško gilumoje. Mėnesiena minutėlę apšviečia jį ir jo naštą – klaikus padaras išsekusiu veidu tempia jauną gražią moterį.
Ji - paskutinė jo viltis. Kažkada jis mylėjo ją, ir tolimi to jausmo aidai draskė jo ledinę širdį, dabar pilną neapykantos. Pro tamsios beprotybės šydą, dengiantį jo sąmonę, jis vis dar girdėjo jos juoką. Pro kruviną rūką tebematė jos šypseną.
Nuo šimtamečio medžio šakos nuskrenda pabaidytas apuokas. Vaiduokliška mėnulio šviesa apšviečia proskyną miške. Čia teauga keli erškėčių krūmai, o sniegas nubarstytas raudonais ledo karoliukais. Sustojęs padaras paguldo moterį ant sniego, ir ilgai žiūri į jos dailų veidą, tokį mylimą ir taip nekenčiamą. Tai ji, mylimoji, jo sieloje padarė pirmą sužeidimą, kurio jis nesugebėjo išsigydyti, ir pro šią žaizdą įsiskverbė neapykanta ir beprotybė, lyg mirtinas užkratas.
Padaras ištiesia ranką, sugrubusią, ilganagę, labiau panašią į žvėries leteną, nei į žmogaus delną. Lėtai, lyg abejodamas, jis paglosto moters plaukus, paliečia švelnią veido odą. Jos akių vokai suvirpa, iš lūpų išsprūsta atodūsis. Kitoje padaro rankoje –grubus peilis kreivais ašmenimis, bjauriai atrodantis, tačiau aštrus lyg skustuvas. Giliai alsuodamas, padaras sudejuoja, suinkščia lyg nuo tramdomo geismo. Po ilgom virpančiom blakstienom ledine alkano plėšrūno ugnimi sužiba žalsvos akys. Pasilenkęs prie moters, primygęs ją visu kaulėtu kūnu, jis prispaudžia savo šaltas, suskeldėjusias, perdžiūvusias lūpas prie jos minkštų ir vis dar alsuojančių kvapnia gyvybe. Plėšia nuo jos drabužius, leisdamas speigo adatoms badyti jos baltą aksominę odą, apnuogina jos tobulas krūtis. Kažkur netoliese, medžių saugomoje tamsoje, sustūgsta vilkas. Dar ir dar vienas.
Moteris atsimerkia, ir bando suklykti, tačiau iš jos lūpų kampučio teišteka srovelė kraujo. Padaras švokšdamas suleidžia nagus į  ką tik atvertą jos krūtinėje žaizdą, plėšia laukan dar šiltą širdį ir spaudžia ją, iškėlęs virš galvos lyg kunigas ostiją, nutvėręs abiem rankom lyg brangiausią pasaulyje turtą. Jo išdžiūvusį veidą nutvieskia žiauri šypsena, ir jis juokdamasis laižo nuo lūpų karštą kraują.
Vilkų kauksmas dar ir dar arčiau. Jie užuodė kraują. Šaltoje tamsoje sutviska akių ugnelės tarp medžių, ir pilnaties spinduliai sidabruoja pašiauštą šiurkštų kailį. Padaras šypsosi, matydamas aplink save plėšrūnus, jis šypsosi jiems, staiga suklumpa, ir krenta veidu į sniegą....

Rytas. Apsiniaukęs blankus dangus. Ant šakos miega apuokas, susigūžęs ir sušalęs. Po jo šaka – miško laukymė, nubarstyta sušalusiais raudonais karoliukais, o sniege vis dar žymu vilkų pėdos...