Scenarijus paleistoms vadelėms

Šio vakaro scenarijuje nepaliksiu vietos
be paskirties. Taigi, penktadienis tamsyn. Tu
grįžti ir valandos laukimo sudėvėtos.
Namai tave sutinka prigesintų

šviestuvų perspėjimu. Bet spėliot anksti.
Tik smilkalai levandų lūpas verčia
sutramdyt kampučius. Tu palinksti
atrišt raištelių batams. Veidrodyje delčią

matai, girdėdama kaip Shirley Horn į širdį
prismaigsto ilgesių
prasidėjimų. Jais einant žingsnių nesigirdi,
pasitinku, bet apkabint delsiu,

nes rankoje laikau tau plono stiklo taurę
to baltojo... jo pavardė mažiau svarbi.
Krosnelėj ąžuolas į kosmosą išvarė šiaurę.
Ir kambarys pusiaujo pariby.

Ant stalo sūriai, vynuogės ir kriaušių
plonyčiai griežinėliai, rožės paslikos
galva palinkusi šalia, o kvapas gėrio riaušių
dabar lyg senuose anuos laikuos

tiesiog tas pats. Kartu mes. Ir grėsmės tam
nėra. Tačiau yra pakankamai skolų
peizažų prieglobsčiuose miestams,
juose galerijoms, turgams, aklų

pasirinkimų į bet kur kelionėms –
ir taip toliau. Mes laiko turim į valias,
kažkas iš mūsų jo skolon ims,
kol būsime visai paleidę vadeles –

nes įtampa ne mums. Mums duokit uostų.
Taip pat ir oro uostų. Ar tiesiog stočių.
Išvyksim taip, kad niekas nesuuostų,
o grįšim ėmus trūkti paslapčių.