Šilumos ciklas

I. 1  ŽODŽIUI

Toks silpnas ir bejėgis lyg prieš laiką –
Mintis tik gimstanti neuronų junginyj –
Bet kiek šviesos ir šilumos užplūdo,
Kad suprantu – esi gražioj kryptyj

Ir puolu liet tave – guldyti jus į lapą,
Pasvirusius srovėj – baltoj tėkmėj,
Bet viens prieš kitą stojat – prasme savąja šnekat –
Atitiktim spalva, didžiu bei santykių reikšme... –

Brūkšnys teisėjas – taiso, braukia ir užkloja –
Akmenimis jau virtę upės eigoje
Ir vandenys greitėja, bangele suploja... –
Gal plečias net krantai jūsų valia... –

Ir patirtis paakina skubėti –
Kamputyj baimė sūpauja duris –
Už jų dantis rimtis ir tylos šiepia...
O tu toks silpnas – globojantis mintis...

I. 2  NORIU

Noriu šiandien,
Kad būtum pats švelniausias...
Gal kaip pūkas...
Švelnesnis net už jį –
Viesulais širdyje ratilus norai suka –
Nekasdieniškas trokštu priglausti tave...

Šiandien noriu,
Kad būtum pats gražiausias...
Kaip diena, kaip mintis...
Kaip gėlė iš minties –
Mano mylimą gaubiantis netikėjimo ūkas –
Gal šį šarvą pramuši savąja šviesa...

Šiandien noriu,
Kad kvapą iš pievų turėtum –
Ten ir žemės drėgmė... ir dangus, ir žolė... –
Susikibę  abu – su mylima...
Žiedais mes slydome... –
Norėčiau,
Kad kvepėtum, kaip aš tada...

Šiandien tave priglausti tokį noriu –
Ir dar sušildyt savo šiluma... –
Palinksiu ir šnibždėsiu mylimai į ausį... –
Aš trokštų, kad išgirstų ji mane. 

II  NORIU

Tavo žodžiai manuosius vis mina –
Abejoja tikra jų reikšme;
O maniškiai traukias – sparnų neaugina –
Kaip gi vėją papuoš jie daina?

Tavo rankos man lupas užspaudžia –
Aš blaškaus mažoje burnoje –
Lyg garsai žodžiai deimantais auga –
Tarp žvaigždžių jiems vieta naktyje.

Tavo žvilgsnis man mintį užšaldo... –
Bet, vis viena, tave aš regiu...
Bet, vis viena, prieš tai ką turėjau –
Gretimais jie sustoja abu,

Nevalingai viens kitą papildo,
Randa priežastį virsti džiaugsmu... –
Kokia man tyloje rasti kalbą,
Kai vertesnė esi nei veiksmu... –

Nelygus žodis žodžiui pasvėrus –
Nelygu prisiglaust šilumos –
Jei bijai šito laiko, kur tikėjimas skaudė –
Spausiu tavąją ranka tarp savo delnų...

Spausiu – mintys auga ir kyla,
Lyg sprogimai žodžiai reikšmių
Savo užkrovom drasko jie tylą –
Tu esi tobulybė išmąstyta dievų –


Judesiai tavo kryptį užduoda,
Tavo linijos – šypsnio šviesa...
Lyg viltis alkanam lyg paguoda –
Ką neveiktum – palaima greta... –

Eisiu ten, kur manęs negirdėsi,
Užsisklęsiu trumpam vienuma
Ir tavim lyg stebuklu kalbėsiu –
Žodžiai erdvę papuoš ugnimi

Tartum žvaigždės jie skliautą nuskaidrins,
Tartum saulė pavirs šiluma –
Vėjas mano dainą sukurtą... –
Stebins minią, kurioje mes greta,

Kurioje mes išeinam į dieną
Ir kuri jau kitoj šviesoje;
Kad mylėčiau tave, žodžiai kyla –
Balti paukščiai baltam danguje...

Tiktais mirksnis ir vėl aš sugižęs –
Žodžiai paukščiais ant tavo pečių
Tartum uolą balti puošia tylą –
Ir tave vėl kitokia randu.