Belaukiant laiško

1. pavasaris, saulė
ir paukščių pulkai
sugrįžo
į virpančią žemę –

krūtinę atvėręs,
ant kalno aukštai
sustingau
prie skersvėjų kelio –

į tamsą, į šviesą,
į tolius žvalgiaus
vis laukdamas
baltojo paukščio...

bet biro žibuoklės
ir sviro rugiai –
ir lapas
srovėj saule plaukė


2. prilijo, prisnigo
užšalo širdis
tik akys
lyg sfinkso bežadės

su viesulu skriejo
miškų link žalių,
kur meilę
kūrens vaidilutės


3. balandis nusėdo
karaliaus ragus
kaip draugas
snape su alyvų
keke
        tik nudžiūvus... –
deja...
nepasruvo krauju –
širdis
elniu būti paliko.