Gyvenimas kaip didis hipokritas

Jis leidžia mums sovokti, kad turėtume būti laimingi, kad gimėme, kad turime galimybę gyventi ir džiaugtis, bet kodėl mes gaunam tiek mažai? Kodėl nevisi esame laimingi, kodėl mūsų kūnas nejaučia atraksijos ne po mirties, o būtent dabar, kodėl kai kurie neturime namų, kodėl jaučiamės nemylimi, liūdime? Gyvenimas kaip didis mokytojas sakytų, kad tai suteikia stiprybės ir valios eiti toliau, tačiau kodėl poto kaikurie atsigauname, o kai kurie palūžtame, kodėl negalime visi tūrėti tikros meilės ir pirmo bučinio? Kodėl žmonės nori žudytis jeigu tu toks geras, kodėl sunku suprasti kas gera, o kas bloga, kas gražu, o kas baisu, neturime filtro? esame išlepę? nesuprantame prasmės? paaiškink, prašau, suteik mums tikrą laisvę ir meilės pojūtį, drąsos nueiti į pirmą pasimatymą su vaikinu kuris mums patinka, pajausti apkabinimą ir saugumo jausmą, tai mano pareiga? nemanau, manau tai kaip kolektyvinė pasąmonė turėtų būti įrašyta į mūsų esybę, kaip kodas leidžiantis tik džiaugtis, ir laimėti kiekviename žingsnyje, esi hipokritas bandantis įvaryti pasitikėjimą, bet neįvykdantis savo didžiausios pareigos.
Leisk gyventi.