Sadizmas

Trokštu, kad jis sapne prisistatytų,
Apsireikštų begaliniu šlykštumu,
Tada sugert į sielą jį pavyktų
Ir tapčiau harmoningu baisumu.

Jaučiu, kaip drobė pykina mane:
Atvaizdą joje už meilę niekinu labiau.
Tapau aš pragarišką demoną - save,
Imu draskyt ir šaukt: aršiau, šalčiau!

Kančia - vienintelė tiesa pasaulio,
Lai sudega nelaimėje laimingieji balsai.
Aš kantriai lauksiu numylėto skausmo
Ir mėgausiuos savu sadizmu amžinai.